REGISTRUOKIS IR LAIMĖK iPhone 4S!

Tai - psichologinė situacijų komedija, kurios pagrindas - šmaikštūs dialogai. Pagrindinis veikėjas leidėjas Pjeras Brošanas kartu su draugais žaidžia neįprastą žaidimą: kiekvieną trečiadienį jie suruošia vakarienę, kurios tikslas - atsivesti su savimi kuo didesnį kvailį ir suteikti jam progą daug šnekėti. Laimi tas, kurio kvailys „geriausias". Šįkart Pjero kandidatas - Fransua Pinjonas, Mokesčių departamento tarnautojas. Tačiau ištinka bėda - radikulito priepuolis - ir tradicinę vakarienę Pjerui tenka atšaukti, tačiau išvengti susitikimo su Fransua nepavyksta. Kvailys ateina į jo namus, sukelia aibę katastrofų ir apverčia Pjero gyvenimą aukštyn kojomis...
Šiuolaikinio prancūzų kino režisieriaus, scenaristo ir dramaturgo Franciso Veberio prieš dvidešimt metų parašytą pjesę „Kvailių vakarienė" išpopuliarino jo paties pastatytas filmas, kuriame pagrindinius vaidmenis atliko prancūzų aktoriai Thierry Lhermitte ir Jacques Villeret. Į rusų kalbą pjesę išvertė Michailas Poliščiukas (Michel Poli) - Paryžiuje gyvenantis režisierius ir vertėjas. Tai - trečiasis jo spektaklis, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre (ankstesni darbai - „Sveiki, emigrantai!" ir „Žydrasis rojus").

Režisierius - Michail Poliščiuk (Prancūzija)
Dailininkas - Valerij Fomin (Rusija)
Kostiumų dailininkė - Jevgenija Panfilova (Rusija)
Režisieriaus asistentas - Algimantas Kvietkauskas

Vaidina:
Pjeras - Aleksandr Agarkov
Kristina - Jevgenija Rusakova, Jelena Bogdanovič
Aršambas - Valerij Lobunec, Jurij Ščiuckij
Fransua - Dmitrij Denisiuk,  Jurij Ščiuckij
Lioblanas - Vitalij Konovalčuk, Nikolaj Antonov
Marlena - Anžela Bizunovič, Jelena Juščenko
Šiovalis - Michail Makarov

Tai skandalingoji škotų dramaturgo Gregory Burke juodoji komedija, išversta į 20 kalbų ir apkeliavusi daugelį pasaulio scenų. „Gagarino gatvės“ istorija apie darbo netenkančius Škotijos darbininkus, susiduriančius su globaliniu tarptautiniu kapitalizmu. Pjesės tekstas prisodrintos intelektualaus žaidimo, tragikomiškų situacijų ir gatvės žargono. Kalba pilna grubios, tarmiškai kalbančių „kietų vyrukų“ šnektos virsta savarankiška išraiškos priemone.
„Komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą“, taip galima apibūdinti spektaklio aplinkybes. Herojų noras prisikasti iki visuomenės valdymo šaknų, atkreipti į save dėmesį, siekimas bent jau mintyse „užvaldyti pasaulį“, nubausti kaltuosius kapitalistus; o norint keisti situaciją, reikia susidoroti su tiesioginiais jos kaltininkais. “Veiksmo propoganda“ įkvepia, pašalina bet kokias moralines kliūtis, pateisina priemones, nes veda į geresnį visuomenės suklestėjimą. Apie klaidas nemąstoma, jos šalinamos jėga. Spektaklyje nagrinėjamas žmonių tarpusavio santykių kitimas ir žmogaus santykis su pačiu savimi šių dienų sąlygomis. Spektaklio tikslas – atskleisti socialinį nepasitenkinimą esama padėtimi, užčiuopti bedarbystės, nepasitenkinimo valdžia priežastis.
Spektaklyje per juodo humoro ir ironijos prizmę atskleidžiami atsidūrusiųjų ribinėje emigracijos situacijoje personažų charakteriai, kuomet žmogus kaltina likimą, aplinką, save, griebiasi kraštutinių priemonių, norėdamas atkreipti dėmesį į vergišką darbo klasės padėtį. Žemas intelektas ir neišsipildę troškimai verčia personažus imtis revoliucinių šūkių bei propagandos.

Režisierius: Vytautas Balsys
Dailininkė: Inga Kažemėkienė
Kompozitorius: Antanas Jasenka
Iš anglų kalbos vertė Aivaras Mockus
Vaidina: Ramūnas Šimukauskas, Remigijus Endriukaitis, Mindaugas Černiauskas, Saulius Bagaliūnas
Spektaklis rekomenduojamas nuo 16 metų.

Pjesę „Mylimiausi“ sukūrė šveicarų dramaturgė Laura de Week, žinomo publicisto Roger de Weck dukra. Režisierius Vytautas Balsys itin džiaugiasi, kad užmezgus partnerystės ryšius su Goethe's institutu, pavyko prisikalbinti šią pasaulinio lygio dramaturgijos žvaigždę su juo bendradarbiauti ir apie spektaklį kalba su dideliu entuziazmu: „spektaklyje persipina klasika ir šiuolaikiškumas – du tarp savęs susisiejantys indai“.
Spektaklio herojai yra šiandieninis jaunimas - studijuojantis, ieškantis prasmės, siekiantis įgyvendinti savo svajones ir vizijas. Tai būsimi teisininkai, filosofai, aktoriai. Tai SMS karta, statanti savo ekrano bažnyčią. SMS žinutės – tai jų maldos, rūpesčiai, iliuzijos ir troškimai. Virtualios realybės ir rūsčios gyvenimo tikrovės konfliktas. Kaip jų „SMS maldos“ atsiduria prieš juos, kaip gimsta drama kasdieniame jauno žmogaus gyvenime?
Spektaklio herojai ieško pastovumo, nors lengvai atsiduoda akimirkos saldybei ir užsimiršimui. „Kuo daugiau patiri – tuo daugiau turi“, - toks vienos herojės devizas, teigia režisierius. Tai ir yra šiandieninės žmogaus tragedijos ašis, apie kurią sukasi spektaklio veiksmas.
Lauros de Weck pjesės “Mylimiausi” kalba ir mintys, pilnos užslėpto išprususios, inteligentiškos visuomenės humoro, lengvos ironijos. Pro paviršutinišką personažų bendravimo žavesį prasiskverbia likimo nuopoliai ir bedugnės grėsmė.

Pjesės autorė: Laura de Weck
Režisierius: Vytautas Balsys
Iš vokiečių kalbos vertė Rūta Jonynaitė
Kompozitorius: Antanas Jasenka
Dailininkas: Artūras Šimonis
Aktoriai: Saulius Bagaliūnas, Remigijus Endriukaitis, Joana Gimberytė-Juronė, Edita Niciūtė, Miglė Pauliukaitytė, Ramūnas Šimukauskas
Spektaklis rekomenduojamas nuo 16 metų.

Scenoje atgimsta retai statomas žymaus rusų absurdisto Aleksandro Vvedenskio (1904-1941) šedevras „Eglutė pas Ivanovus".
Pjesėje vyrauja Šv. Kalėdų laukimas, prisotintas absurdo ir alogizmų, į kuriuos susiveda siaubas, naivumas, žiupsnis sakralumo, blaškosi karikatūros patina paženklinti personažai. Tai - paradoksali poezijos, metafizikos bei lingvistinių niuansų sankirta, kurioje nesąmonė tampa reikšmingesnė už sąmonę, fragmentaciją - už vientisumą.
A. Vvedenskis priklausė „oberiutams" - Realaus meno sąjungai (ОБЭРИУ, объединение реального искусства). Šią komuną Leningrade poetas įkūrė kartu su garsiais rusų literatūros maištininkais Daniilu Charmsu bei Nikolajumi Zablockiu praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje. Poetinio žodžio plotmėje „oberiutai" nurungė daugelį praeities korifėjų bei kaip dramaturgai aplenkė Europos absurdo teatrą 40-čia metų iki jo atsiradimo Prancūzijoje.

Režisierius - Jonas Vaitkus
Dailininkas - Jonas Arčikauskas
Kompozitorius - Algirdas Martinaitis
Dirigentai - Vytautas Lukočius, Nelė Kovalenkaitė
Choreografė - Leokadija Dabužinskaitė
Režisieriaus asistentas - Algimantas Kvietkauskas

Vaidina:

Tarnai, kareiviai, bepročiai, karstadirbys, lotynų ir graikų kalbų mokytojai:  
Laima Košytė, Vera Stasenia, Jelena Bogdanovič, Gintautas Ryliškis, Jevgenija Karpikova, Margarita Bareikytė,
Inga Stankaitytė, Telman Ragimov, Aleksandr Špilevoj, Milda Arčikauskaitė, Ivan Švačkin, Georgij Bogatyriov, Jevgenij Lev, Jurij Malov, Pėtras Dubickis, Silvestras Valiūnas

Spektaklyje pasakojama apie pačią mažiausią, gražiausią ir smagiausią fėją visoje fėjų karalystėje, kuri gali sau leisti nerūpestingai praknarkti nuobodžias burtų pamokas mokykloje, įvairiausių gerų darbų pratybas, ir šokti, šokti ir dar kartą šokti fėjų hip hopą, kol nesuplėšys šešiolikos porų batelių. Kaip ir visos šiuolaikinės fėjos, ji turi stebuklingąjį Sidabrinį šaukštelį, kurio pagalba gali susikurti viską, ko tik reikia linksmybėms. Pakanka Fėjai šaukšteliu tik mostelti ir įsižiebia šviesos, dar kartą mostelti - sužimba veidrodinis diskotekos rutulys, dar kartą – atsiranda ypatingieji jos šokio bateliai, ir dar kartą – per visą naktį skamba muzika ir Fėjai ploja visi driežai, pusseserės, troleibusai, žaibai, bateliai ir.... t.t.
Tačiau per savo neapdairumą ir nerūpestingumą, Fėja praranda savo stebuklingąjį Sidabrinį šaukštelį, be kurio ji netenka visų savo galių ir tampa tik paprasta Fėja. Beieškodama šaukštelio, ji susiduria su įvairiomis kliūtimis, susipažįsta su įvairiais personažais: vieni iš jų - tikri draugai, o kiti - tik apsimetėliai, vaišinantys netikrais cukraus gabalėliais, saldainėliais, riešutėliais.
Ar Fėjai pavyks surasti savo Sidabrinį šauktelį ir susigrąžinti galias?

Režisierė ir pjesės autorėAgnė Dilytė
Dailininkas Artūras Šimonis
Vaidina: Birutė Prekevičiūtė, Indrė Taločkaitė, Jolita Ross, Mindaugas Jocys

Agnės Dilytės spektaklyje LAUROS KOSMOSAS analizuojamas šiuolaikinės moters vidinis pasaulis, jos jausmai ir tikrieji sielos poreikiai, troškimas išsaugoti savas vertybes, nepasiduoti laikmečio diktuojamoms taisyklėms, jos maištas prieš žiniasklaidos, TV, pop kultūros formuojamą vartotojišką ir tolydžio vulgarėjantį požiūrį į moteriškumą, seksualumą, intymumą, prieš grožio kultą ir karjerizmą.
Spektaklyje žaismingai ir (auto)ironiškai, šaržuojant kasdienybėje atpažįstamus tipažus, pasakojamos kelios istorijos, kurias vienija pati pagrindinė tema – meilės ilgesys, bodėjimasis vyro ir moters tarpusavio santykių „kiču“, paviršutiniškumu ir trapumu.
Pagrindinė spektaklio veikėja Laura meta iššūkį pati sau, atsisako ankstesnio gyvenimo ir kuria savo „kosmosą“ iš naujo, atmesdama viską, kas jame netikra, laužydama visuomenės primestus stereotipus apie šiuolaikinę „jauną, žavią, veiklią“ moterį, kuri paprastai neišdrįsta prisipažinti, jog yra nelaiminga. Tai – dvasinės transformacijos istorijos. Keturi personažsi patiria skaudžius sukrėtimus, kurie sugriauna iliuzijas apie jų kruopščiai puoselėtą gyvenimą, tačiau atveria tikrąją sąvastį ir atveda į sukrečiantį susitikimą su pačiu savimi, savimi – nesumeluotu.
Spektaklyje ironizuojami šiuo metu madingi reiškiniai: žmogaus troškimas tapti matomu ir žymiu; moters atsisakymas gimdyti, norint išsaugoti karjerą ir ... išorinį grožį; pigi, „žurnalinė“ išmintis, pseudodvasingumas.
Vienas pagrindinių spektaklio uždavinių – kuo giliau įsiskverbti į intymiausius personažų išgyvenimus, mintis, jausmus. Todėl atsisakoma siužetiškumo, spektaklyje kuriama savita logika ir fragmentiškas pasakojimo dėstymo būdas – chronologiniai įvykiai čia persipina su herojų sapnais, neišsiųstais laiškais, komiškomis fantazijomis, dainomis, citatomis iš populiarių žurnalų moterims, interviu. Spektaklis savo ritmu bei logika atliepia į šių dienų skubantį, chaotišką, išsiskaidžiusį, paviršutinišką žmogaus mąstymo pobūdį.
Spektaklis sukurtas konkrečiai ,,Kauno Mažojo teatro“ aktoriams, įvertinus šio teatro specifinę kamerinę erdvę, kurioje aktoriaus meistriškumas, kūrybiškumas, improvizacija yra pagrindinė spektaklio varomoji jėga ir pagrindinis instrumentas.

Vaidina: Asta Steponaviūtė, Gabrielė Aničaitė, Simona Bladženauskaitė, Remigijus Endriukaitis.
Režisierė ir pjesės autorė: Agnė Dilytė
Dailininkas: Artūras Šimonis
Kompozitorius: Antanas Jasenka
Spektaklis rekomenduojamas nuo 16 metų.

Spektaklyje mėginant atskleisti jaunos, dar nesusigyvenusios poros bendravimo subtilybes, pradedant nuo stiklinės vandens, kurią prašoma paduoti tik prabudus iš ryto, nuo žodžių „ar tau nesunku ...“ iki atsakymo „aš tau ne tarnas...“ pamažu apsinuogina ir atsiskleidžia žmonių bendravimo santykių dramatizmas – tai kas gi yra aukščiau, vyras ar moteris.
Spektaklyje akcentuojamas nuolatinis poreikis gauti patvirtinimą, jog kitas žmogus tikrai myli. Patvirtinimo poreikis paverčia žmogų meilės ir prisipažinimų vergu. Nemokėjimas gyventi šia diena, džiaugtis tuo, kas yra duota ir tuo, ką jau turi, negailestingai priartina senatvę bei gyvenimo pabaigą.

Vaidina: Asta Steponavičiūtė, Ramūnas Šimukauskas ir Saulius Bagaliūnas
Režisierius: Vytautas Balsys
Scenografė: Inga Kažemėkienė
Spektaklio trukmė: 1:10
Spektaklis rekomenduojamas nuo 16 metų.

„Pjesės pagrindinis leitmotyvas susijęs su žmogaus žvėrišku ėdrumu ir nepasotinamu alkiu turėti ir naudotis viskuo, kas šalia ar toliau esančiuose žmonėse, ar gamtoje yra gražaus, nekalto, tyro, silpno, trapaus. Juk smulkūs žmogeliai, prislėgti baisių, sunkių aistrų nesugeba jų nugalėti. Gal net nepajėgia susimąstyti apie tuos dalykus. Tas plėšrumas paplitęs įvairiuose lygiuose - ir tarp turtingų žmonių, ir neturtingų... ir paprastų cirkininkų tarpe. Kaip galima - ar įmanoma išvis - kovoti prieš tą žvėrišką instinktą, turėjimo instinktą, nepaisant nieko?.. Pagrindinis veikėjas Tas iš socialaus literatų luomo, kuriame ėdrumo naikinimo ir turėjimo instinktai ypač išvystyti, bėga į cirką, manydamas, kad ten galės pabėgti nuo to nepasotinamo ėdriųjų puolimo, tačiau ir cirke atranda tą patį ėdrų, nepasotinamą bendravimą", - sako spektaklio režisierius maestro Jonas Vaitkus.
Pjesės veiksmas prasideda vieno Prancūzijos didmiesčio cirke, kuomet į šį uždarą, savas taisykles turintį pasaulį netikėtai atklysta nepažįstamasis ir pareiškia norą tapti klounu. Ironija spinduliuojančiame kūrinyje gyvenimo sužeistas intelektualas tampa artistu, kuriam pasirodymų metu skaldomi antausiai.
„Yra žmonių, kurie ištisai yra klounai ir nesuprasi, kas jie iš tikrųjų. Kai užsideda kaukę - klouno arba kokio nors šoumeno - imi galvoti, kas čia per žmogus: gal jis kokia chimera, gal iš anų laikų atėjęs, tik prisidengęs kauke? Tokia gražia, klouniška. Bet ta kaukė ilgainiui atsibosta, norisi suprasti, kad bendrauji su žmogumi, kuris turi ir vertybių gyvenime", - sako spektaklio režisierius.
Leonid Andrejev (1871 - 1919) - prozininkas, dramaturgas, publicistas, vienas ryškiausių XX a. pradžios rusų literatūros kūrėjų. Jis sukūrė apsakymų, keletą romanų ir nemažai pjesių. Garsiausios iš jų - „Žmogaus gyvenimas", „Sava", „Anatema" ir kt. Religinės abejonės aptemdė paskutinįjį Andrejevo gyvenimo dešimtmetį. Didžiausią reikšmę vėlyvajame autoriaus kūrybos laikotarpyje turi realistinė psichologinė drama „Tas, kuris gauna antausius". Joje skamba protestas prieš nežmoniškumą tokio pasaulio, kuris gyvena pagal antikrikščioniško kapitalizmo dėsnius, vyraujantį parsidavėliškumą, pinigų valdžią; tik „atstumtųjų" rate, cirko bohemoje pjesės herojus atranda tikrus žmogiškuosius jausmus.

Didelio pasisekimo sulaukė vieno žinomiausių vaikų rašytojų visame pasaulyje Otfried Preussler pasakojimai apie simpatišką plėšiką Hocenplocą ir du neiškiriamus draugus Kaspariuką ir Zepuką. Otfrydas Proisleris - daugybės skaitytojų pamėgtų knygų  "Raganiukė", "Vaiduokliukas", "Mažasis vandenis" autorius. Tačiau didžiausio pasisekimo sulaukė jo pasakojimai apie simpatišką plėšiką Hocenplocą. Šias knygas tėvai savo vaikams skaito jau 40 metų, jos iki šiol puikuojasi  geriausių knygų vaikams sąraše.
,,Vilniaus kamerinio teatro" pristatomame spektaklyje pamatysite dviejų neišskiriamų draugų Kaspariuko ir Zepuko nuotykius. Jie abu pasiryžta sugauti plėšiką Hocenplocą, kuris pagrobė močiutės branginamą kavos malūnėlį. Tačiau, nelaimei, jie pakliūva į plėšiko Hocenploco ir galingo bei pikto burtininko Petrozilijaus Cvakelmano rankas...
Šmaikštus, nuotykių kupinas spektaklis privers nusijuokti kiekvieną, o legendinėmis tapusios bardo Sauliaus Mykolaičio dainos dar ilgai skambės vaikų ir suaugusiųjų lūpose bei širdyse.

Režisierius: Evaldas Jaras
Scenografija: Arvydas Norvaišas
Kostiumų dailininkė: Indrė Budreckytė
Muzikos autorius: Saulius Mykolaitis
Aranžuotė: Martynas Bialobžeskis
Garso režisierė: Deimantė Ponelytė
Šviesa: Gabrielius Varnauskas

Vaidina:
Tadas Gudaitis – Plėšikas Hocenplocas
Zigmantas V. Baranauskas - Kaspariukas
Paulius Valaskevičius - Zepukas
Marius Mačiulis – Petrozilijus Cvakelmanas
Indrė Jaraitė – Varlė, Fėja Amarilė
Vaiva Markelytė – Močiutė

Šokti tango tam, kad išliktum

8 kvadratiniai metrai – tai simbolinė „pamišėlių“ erdvė, kur kiekvienas gyvena savo įsivaizduojamame pasaulyje, bendrauja tik jiems suprantama kalba, girdi tik sau suprantamus garsus.
Šeši skirtingų likimų žmonės, gyvenantys atskiruose mikro pasauliuose, vienijami aštuonių kvadratinių metrų „palatos“, šaltų purvinų grindų ir bendros aistros – tango.
Vienintelis būdas išlikti šiame beprotiškame pasaulyje – šokti. Šokti tango tam, kad išliktum. Choreografės Brigitos Urbietytės argentinietiškąjį tango spektaklio autorius Gytis Ivanauskas įspraudžia į netradicinius rėmus. Šiuose rėmuose pamatysi ir Napoleoną, ir miraže prabėgančią voverę, saugančią didžiulį riešuto vaisių – visa tai lyg sugadintos kino juostos „brokas“.
Spektaklis „8 kvadratiniai metrai“ tapo savotišku Gyčio Ivanausko teatro manifestu.

Režisierius Gytis Ivanauskas
Spektaklio autorius ir scenografas Gytis Ivanauskas
Choreografija Brigita Urbietytė
Šokėjai Naglis Bierancas, Gytis Ivanauskas, Agnė Ramanauskaitė, Paulius Tamolė, Evaldas Taujanskis, Brigita Urbietytė, Dovilė Džervutė
Kostiumų dailininkė Justė Maldžiūnaitė
Šviesų dailininkas Andrius Matusevicius

Bilietai platinami Tiketa.lt kasose

Miško pasaka apie mus! Kiek anekdotiškų istorijų girdėjote apie lapę, vilką, kiškį ar mešką? Nepasakysime nieko naujo teikdami, kad visos šios istorijos, tai mūsų pačių gyvenimo atspindys! Mes dažnai linkę pasijuokti iš kaimynų, nes esame visada protingesni už juos. Mes švelniai kritikuojame savo poelgius, nes esame visada teisūs, be to, savikritika apsaugo nuo kritikos!
Gal tai nuo vaikystės  išugdyti bruožai? Todėl ir norime suteikti galimybę vaikams pažvelgti į save iš toliau – įsivaizduojant save vieno ar kito veikėjo vietoje. Esame nuoširdžiai įsitikinę, kad abejingų ar nesupratusių spektaklio nebus, nes pateiksime tai, ko tikitės – įtaigų siužetą, energiją, išraiškingus vaidmenis, linksmus nuotykius, smagias daineles!

Režisierius: Rolandas Boravskis
Dailininkai: [Adrijus Trinkūnas], Giedrė Brazytė
Muzikos autorė: Indrė Stakvilė

Vaidina:
Žana Jablonskytė, Alina Leščinskienė – Makaliukas
Marius Mačiulis – Strakaliukas
Tadas Gudaitis – Ežys, Vilkas, Liūtas
Vaiva Markelytė – Lapė
Indrė Jaraitė – Ežienė
Renata Kutinaitė – Meška

Pirmą kartą teatro scenoje gyvo garso profesionalus miuziklas pagal I. Šeiniaus lietuvių literatūros klasika tapusį romaną ,,Kuprelis".
,,Vilniaus kameriniame teatre" susibūrusi profesionali komanda žada staigmeną - meile tikinčiam ir jos besiilginčiam žiūrovui.
Spektaklį režisuoja garsus Lietuvos kino ir teatro režisierius Raimundas Banionis, savo darbais įėjęs į Lietuvos kino bei teatro istoriją. Itin žiūrovų simpatijų sulaukę vaidybiniai filmai: „Mano mažytė žmona“, „Vaikai iš "Amerikos" viešbučio“, „Džiazas“;  taip pat, pastatymai teatre: G. Puccini opera „Toska“, P. K. de La Barka „Dama-vaiduoklė“, E. E. Schmitt „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“ ir kiti.
Muziką kūrė kompozitorius Jonas Sakalauskas, 2009 metais apdovanotas Kultūros ministerijos „Auksiniu scenos kryžiumi".
Chorą ruošia nusipelnęs Lietuvos kamerinio orkestro dirigentas Vytautas Lukočius, dirbęs su žymiais solistais: Demiu Roussos, Alexanderiu Paley, Virgilijumi Noreika, Irena Milkevičiūte, Algirdu Janutu, Inesa Linaburgyte, Edgaru Montvydu.
Pagrindinius vaidmenis atliks aktorius Jokūbas Bareikis, nominuotas „Auksiniam scenos kryžiui“, kaip geriausias antro plano aktorius, taip pat tarptautiniame „Baltijos teatro festivalyje“ apdovanotas geriausio aktoriaus diplomu, Vaidas Baumila - miuziklo aktorius, baigęs magistro studijas Anglijoje (Guilford School of Acting), ir Ingrida Žiliūtė - miuziklo aktorė, Vilniaus Miuziklo Mokyklos direktorė, tarptautinių festivalių laimėtoja, besistažuojanti Karališkoje Muzikos Akademijoje Londone (Royal Academy of Music).
Miuzikle išlieka originalios I. Šeiniaus eilės. Žiūrovą sudomins netradicinė muzikantų sudėtis - fortepijonas, kanklės, smuikas, birbynė, kontrabosas, būgnai, kurių atliekamoje muzikoje susijungs klasikinės, liaudies ir populiariosios muzikos kultūros. o aštuonių žmonių šokantis choras bei įspūdinga scenografija nepaliks nei vieno abejingo.
„Kuprelis“ – pirmasis ir bene ryškiausias impresionizmo krypties romanas lietuvių literatūroje. Tai jausminga istorija apie gyvenimo malūną, kuriame persipina meilė, išgyvenimai ir viltis. Tai idealistinis kūrinys, vaizduojantis įgimtą ydą turinčio žmogaus, kuproto malūnininko Olesiaus ir gražuolės Gundės meilės istoriją.
Olesiui ir Gundei meilė yra jausmų stichija, nepaisanti logikos, nepavaldi reikalavimams, visuomenei. Jis myli taip, kaip "naktis myli lakštingalos dainą". Į Gundę jis žiūri kaip į moterį, mylimąją, ne tik kaip į namų šeimininkę. Šia prasme Kuprelis - naujas ir bene pirmasis žmogus lietuvių prozoje, nutolęs nuo patriarchalinės tradicijos.
Meilės istorija baigta, bet nebaigta gyvenimo istorija, kuri bus papasakota Vilniaus Kameriniame teatre.

Režisierius: Raimundas Banionis
Inscenizacijos ir libreto autoriai Dalia Kasperiūnaitė, Dainius Bražiūnas
Libretą redagavo Agnė Sabulytė
Kompozitorius: Jonas Sakalauskas
Choreografija: Vaida Mieldažienė
Scenografija: Arūnas Paslaitis, Sigita Šimkūnaitė
Dirigentas: Vytautas Lukočius
Kostiumų dailininkė: Indrė Budreckytė
Garso operatorius: Paulius Butkus
Šviesa: Gabrielius Varnauskas

Vaidina:
Vaidas Baumila/Mantas Cegelskis - Kuprelis
Ingrida Žiliūtė/Indrė Jaraitė - Gundė
Tomas Kreimeris/Zigmantas Baranauskas – Staševskis
Vaidas Lengvinas – Kunigas
Sima Tarvydaitė - Tarnaitė
Milda Balakina - Motina
Artūras Borsteika – Tėvas
Monika Cikanavičiūtė, Marta Lipčienė - Mergiotės
Paulius Valaskevičius - Vyriškis

Režisierius Oskaras Koršunovas: „Dugne“ – tai laboratorija, kurioje bandomieji esame mes patys. Ją pradėjome kurti jau statydami „Hamletą“. Tai buvo pirmasis mūsų teatro spektaklis, kai galvojome ne apie rezultatą, o siekėme išmėginti, surasti save, prieiti tokį aktorinį organiškumą, kai aktorius kuria personažą, tačiau nepraranda tikroviškumo, lieka savimi. M. Gorkio tekstas tampa aktualus tik tuomet, kai aktorius sugeba personažą išauginti savo dirvoje, kai kurdamas jį remiasi savo patirtimi. Tai ir yra didžiausias laboratorijos tikslas. Būtent ta aktoriaus asmenybės ir kuriamo kito, jam svetimo personažo sankirta. Tam pasirinkome ir specialią erdvę, atsisakėme pjesės siužeto ir istorijos.
„Dugne“ aktoriai fiziškai taip pat labai priartėjo prie žiūrovo. „Hamlete“ aktorius buvo pasodintas prie veidrodžio, kuriame išvydo nebe save, o tas kitas jį trikdė ir neleido meluoti, o čia mes išdrįsome sėstis taip arti žiūrovo arba žiūrovą pasodinti taip arti aktoriaus, kad nebeliko jokios galimybės išvengti tos akistatos. Šiame susitikime nebeturi įtakos nei teatrinės širmos, nei apšvietimas, nei teatro magija. Viskas yra be galo atvira.
Tokį spektaklį kurti mane padrąsino ir pastūmėjo dalinė „Dugne“ nesėkmė Oslo nacionaliniame dramos teatre. Ten didžioji teatro scena, epochos atkūrimas, tam tikras demonstratyvumas sukliudė iš tikrųjų atverti tą žmogiškumą, apie kurį kalba M. Gorkis.“

Režisierius Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė 1 val. 15 min.

Scenografija Dainius Liškevičius ir Oskaras Koršunovas
Kostiumų dailininkas Agnė Kuzmickaitė
Muzika Antanas Jasenka

Vaidina:
SATINAS - Dainius Gavenonis
NASTIA - Rasa Samuolytė
AKTORIUS - Darius Gumauskas
BUBNOVAS - Julius Žalakevičius
BARONAS - Darius Meškauskas
KLEŠČIUS - Jonas Verseckas
TOTORIUS - Tomas Žaibus
ALIOŠKA - Giedrius Savickas
KVAŠNIA - Nelė Savičenko
MEDVEDEVAS - Rytis Saladžius

Hamletas aktoriams sako: vaidinkite lyg prieš veidrodį. Įsižiūrėję į veidrodį, suvokiame, kiek mažai priklausome sau. Į mus žvelgia kažkas kitas. Tikresnis už mus pačius. Toks svetimas, koks gali būti tik tavo paties likimas. Tokio žvilgsnio vektorius jau nukreiptas į tragedijos pradžią, kurios pabaiga – Oidipo, Oresto, Hamleto istorijose.
Vaidinti kaip prieš veidrodį – tai būti maksimaliai sąžiningu sau. Teatras prasideda nuo grimo kambario veidrodžio, tiksliau – nuo aktoriaus žvilgsnio į save. Hamletas savo kovoje nieko nelaimi. Bet jis maksimaliai išgyvena esamąjį laiką.
Suvaidinti Hamleto neįmanoma, kaip ir neįmanoma atkurti Elsinoro. Nes jo niekada ir nebuvo. Daugiausia, kas įmanoma, tai pajusti savo esamąjį laiką, atverti savo Elsinoro duris. Siekti hamletiško teatro, teatro, kuris tampa pelėkautais vidinei realybei.

Režisierius Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė 3 val.
Dviejų dalių spektaklis

Scenografija Oskaras Koršunovas
Kostiumų dailininkas Agnė Kuzmickaitė
Muzika Antanas Jasenka

Vaidina:
BERNARDAS, ROZENKRANCAS, DUOBKASYS - Tomas Žaibus
GERTRUDA, AKTORĖ KARALIENĖ - Nelė Savičenko
GILDENSTERNAS, DUOBKASYS - Giedrius Savickas
HAMLETAS - Darius Meškauskas
HORACIJUS, KAPITONAS, FORTINBRASAS - Julius Žalakevičius
KLAUDIJUS, ŠMĖKLA, AKTORIUS KARALIUS - Dainius Gavenonis
LAERTAS - Darius Gumauskas
MARCELAS, DIDIKAS - Jonas Verseckas
OFELIJA - Rasa Samuolytė
POLONIJUS - Vaidotas Martinaitis

„Baūūūbai“ - tai nuotaikinga vieno veiksmo baubokomedija su dainelėmis apie mergaitės ir baubų draugystę. Spektaklis sukurtas H. Ullrich knygos „Baubai gyvena palovy“ motyvais. „Baūūūbai“ kiek primena šmaikštų ir visai nebaugų Lietuvos kino studijos sukurtą animacinį filmuką „Baubas“. Ten baubas baisus tol, kol su juo nesusidraugauji. Panašiai įvyksta ir spektaklyje: pagrindinė veikėja – drąsi mergaitė, nebijanti baubų, susidraugauja su jais. Iš pradžių visiems buvo nesmagu, nes mergaitės šeima niekaip negalėjo patikėti, kad baubai egzistuoja ir stengėsi juos išvaryti iš mergaitės „galvos“. Bet mergaitė buvo teisi – baubai egzistuoja. Ir tėvelis sutiko su savo nenuorama dukrele, kad „geriau ir linksmiau gyventi su baubais, negu be jų“.
Bet baubai buvo įskaudinti ir jie pradėjo ieškoti naujos gyvenamosios vietos... Paskutinį kartą baubus matė persikraustant į mergaitės brolio kompiuterį... Niekas nežino, kaip viskas baigsis...
Vaikai spektaklyje ras iš ko pasijuokti, kartu dainuos, ginčysis su baubais ir pasimokys drąsos.
Vaikus juokina nerangūs baubų veiksmai, jų naivumas (vaikai jaučiasi protingesni, nes žino daugiau už baubus). Linksmos baubų ir mergaitės Leandros dainelės sukuria linksmą, nerūpestingą atmosferą. Mergaitės drąsa ir pasiryžimas susidraugauti su baubais, užuot ant jų pykus, paskatina būti drąsiais (gėda būti bailesniam už savo amžiaus mergaitę).
Tėveliai ar mokytojai, atvedę vaikus į spektaklį, taip pat atras kai ką įdomaus ir šio to pasimokys... Suaugusieji spektaklyje suvoks, kad baubai – tai mūsų ydos, kurias reikia pripažinti ir šalinti. Vienas baubas surikiuoja daiktus kambaryje pagal abėcėlinę tvarką, kitas apgraužia sąsiuvinius, trečias kelia ginčus. Visa tai mūsų neigiamos savybės – netvarkingumas, polinkis ginčytis iki galo neišsiaiškinus, ar esi teisus. Kaip suaugusieji neigia baubų egzistavimą, taip jie neigia ir savo ydų egzistavimą. Tad jau vaikystėje reikėtų pripažinti savo ydas, su jomis susitaikyti ir kiek įmanoma jas šalinti.

Režisierius: Romualdas Vikšraitis
Dailininkė: Giedrė Brazytė

Vaidina:
Žana Jablonskytė – Zameckis fon Vilpenšteinas
Vaiva Markelytė – Valdemaras Vilpenšteinas
Marius Mačiulis – Vincelpiucas
Sima Tarvydaitė – Leandra
Tadas Gudaitis – Tėvelis

1942-iais metais Ana Frank rašė savo dienoraštyje: „Man atrodo, kad trylikametės mergaitės pamąstymai bus niekam neįdomūs.“ Ji labai klydo. Jaunos žydų mergaitės dienoraštis, parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, buvo išverstas į 60 skirtingų kalbų, sukurta keletas kino filmų, statomi teatro spektakliai. „Anos Frank dienoraštis“ tapo labiausiai skaitoma knyga po Biblijos.   
20 a. kai kurie žmonės nusprendė vaidinti dievus. Jie nutarė, kad  „vieni verti gyventi, o kiti turi mirti“. Naciai taip isijautė į šį vaidmenį, kad „dieviškose“ mirties stovyklose kruopščiai buvo nužudyta 10 mln. žmonių.
Trylikametė Ana Frank ir dar septyni „neverti gyventi“ dvejus metus slapstėsi palėpėje įrengtoje slėptuvėje Amsterdame. Vieną vakarą Ana visų paklausė:
-   O ką veiktumėte, jeigu jus išvaduotų?
Vienas per kitą jie pradėjo kalbėti:
-   Norėčiau nueiti į filmą. Vesterną.
- O aš pirmiausia nueičiau pas Berghofus ir nusipirkčiau kreminio pyrago ir net nesiderėčiau.
-  Pirmiausia užsisakyčiau puodelį juodos kvapnios kavos...
-  Vonia. Karšta vonia. Gulėčiau ten ilgai ir mėgaučiausi.
-  O mes su  dukromis eitume prie jūros. Ir praleistume ten visą dieną... 
Ana pasakė:
-  Grįžčiau į mokyklą pas draugus ir, labai tikiuosi, kad į mane žiurėtų kaip į paprastą mergaitę , o ne vien tik kaip į žydaitę.
Vaidinantys dievus, Aną ir kitus septynis besislaptančius palėpėje, surado likus mėnesiui iki išvadavimo...
Devyni Vilniaus Kamerinio Teatro aktoriai naujausiame savo spektaklyje pasakoja vienos mergaitės istoriją apie viltį, meilę ir mirtį.

Režisieriai: Alicia Gian (JAV), Marius Mačiulis
Scenografija: Virgis Malčius
Kostiumai: Indrė Budreckytė
Vertimas: Marius Mačiulis
Garso režisierė: Deimantė Ponelytė
Šviesa: Gabrielius Varnauskas

Vaidina:
Ana Frank - Sima Tarvydaitė
Otto Frankas - Ridas Jasiulionis
Edita Frank - Vaiva Markelytė
Margo - Indrė Jaraitė
Petronela van Dan - Žana Jablonskytė
Hermanas van Danas - Tadas Gudaitis
Pėteris - Paulius Valaskevičius
Diuselis - Vaidas Lengvinas
Mipė - Renata Kutinaitė

„Kelionė į Afriką arba dar kur nors“, tai nuotaikingas Vilniaus Kamerinio Teatro spektaklis sukurtas pagal rašytojos Loretos Kavolės ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus pasaką „Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai“. Spektaklyje Jūsų laukia negirdėti, neregėti, laimės ieškantys personažai: ŽIOGAS, SKAIČIUOTOJAS ir antis BALBINA.
Visi nori būti laimingi, tačiau kiekvienas laimės siekia skirtingai: vieni skaičiuoja, kiti mezga, ar kepa sausainius, o dar kiti tiesiog pasitelkę į pagalbą vaizduotę prisigalvoja įvairiausių keistenybių, kad gyventi būtų smagiau... Kartais jau atrodo, kad laimė visai šalia, reikia tik kaip nors..., ko nors..., kiek nors..., o gal kur nors... Bet, kaip sako senoji ančių patarlė: „geriau vieną kartą pamatyti, negu nepamatyti“...

Režisierius: Žilvinas Ramanauskas
Dailininkai: Brigita Paulauskienė, Žilvinas Ramanauskas
Dainelių autorius: Žilvinas Ramanauskas
Garsų autorė: Rita Mačiliūnaitė
Garso režisierė: Deimantė Ponelytė
Šviesa: Gabrielius Varanauskas

Vaidina:
Tadas Gudaitis – Skaičiuotojas
Marius Mačiulis – Žiogas
Žana Jablonskytė – Balbina

Visi mes turime metuose savo ypatingą dieną – gimtadienį! Tai – pati geriausia proga švęsti, siausti ir džiaugtis, nes šią dieną švenčiame savo gyvenimą. Tačiau ne visi vaikai moka švęsti gimtadienį...
Vaikams nežinantiems - kaip švęsti gimtadienį? - į pagalbą ateina Vilniaus Kamerinio Teatro muzikinis spektaklis „Nulėpausio gimtadienis“. Spektaklyje mažieji pamatys legendinę Mikės Pūkuotuko draugo Nulėpausio gimtadienio istoriją ir išmoks džiaugtis ne tik ateinančiais naujais metukais, bet ir tuo kad gali pažinti nepaprastai įdomų pasaulį, susirasti draugų juos mylėti ir žaisti kartu.
Labai seniai, rodos aną penktadienį, pasakų šalyje gyveno Nulėpausis. Vieną rytą vos prabudęs, Nulėpausis savo gimimo dieną apibūdino vienu žodžiu – „graudu“... Jis turėjo omeny, jog graudu yra būti vienam per šią šventę, visiškai visų užmirštam...
Tačiau ištikimieji jo draugai Pūkuotukas su Paršeliu suskubo gelbėti užmirštą jubiliatą. Mikė sumanė padovanoti puodynę medaus, o Paršelis – raudoną didelį balionėlį. Deja, pakeliui įvyko šokia tokia nelaimė – meškiukas neiškentęs suvalgė visą medų, o Paršelis pargriuvo, ir balionėlis susprogo...  Manote, jog tokie nesklandumai sugadino Nulėpausio gimtadienį?! Tikrai ne! Tuščia puodynė galiausiai tapo nepaprastai patogiu daiktu įvairiem niekučiams susidėti, o susprogęs raudonas balionėlis – niekučiu, kurį į tą puodynę galima įdėti. Nulėpausis, nustebintas tokiom išradingom dovanom, buvo pats laimingiausias gimtadienio šventėjas...!

Režisierius: Romualdas Vikšraitis
Dailininkė: Giedrė Brazytė
Muzikos aranžuotė: Andrius Kulikauskas

Vaidina:
Paulius Valaskevičius, Tadas Gudaitis – Mikė Pūkuotukas
Vaiva Markelytė, Marta Li – Nulėpausis
Sima Tarvydaitė, Lijana Bakevičiūtė – Paršelis
Žana Jablonskytė - Tigras
Zigmantas V. Baranauskas, Marius Mačiulis – Triušis

Shakespeare’o veikalas „Romeo ir Džuljeta“ dažniausiai įsivaizduojamas kaip odė romantiškai meilei. Iš tikrųjų tai – socialinė drama, kurioje paprasta meilė dramatiškomis aplinkybėmis įgauna aukščiausią tragizmo skambesį. Šioje tragedijoje mane labiausiai domina tai, kad meilė gimsta ir skleidžiasi neapykantoje, Veronos karo atmosferoje. Norėjau akcentuoti šį paradoksą: neapykanta žudo, tačiau būtent ji įžiebia meilės kibirkštį.
Apie tai galima kalbėti ir dievišku lygmeniu – meilė gimsta iš neapykantos, kad pastarąją nugalėtų. Gali būti, jog iš tikrųjų pati neapykanta gimsta iš nieko. Montekių ir Kapulečių pavyzdys būtent yra iškalbingas, nes niekas nebežino nesantaikos priežasties. Jų karo priežastis visi seniausiai pamiršo. Jaunasis Tebaldas priima neapykantą ir ją gina kaip tradiciją. Mes dažnai puoselėjame tokias tradicijas, kurios sukuria priešpriešą iš tariamų skirtumų ir palaiko neapykantą. Tai, deja, vis dažniau taikomas principas – sutelkti visuomenę ieškant priešų.
Statydamas spektaklį norėjau įsigilinti, kaip neapykanta formuoja skirtumus ir tampa visa ko priežastimi. Man atrodo, kad neapykanta yra skirtumų pagrindas, kuris tarp Montekių ir Kapulečių steigia skirtumų iliuziją, apgauna ir dar labiau juos supriešina. Taip pasidalijusios visos visuomenės.
Meilė panaikina skirtumus. Ji vienintelė parodo, jog iš esmės tarp klanų nėra jokio konflikto. Meilė sukuria laisvę, o laisvėje nėra priešybių. Deja, Romeo ir Džuljeta laisvę atranda tiktai mirtyje. Paaukota laisvė sunaikina ne tik modernybę, kurią lemia vaikai, bet ir tėvų taip puoselėjimą tradiciją.

Režisierius Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė 3 val.
Dviejų dalių spektaklis

Scenografija Jūratė Paulėkaitė
Kostiumų dailininkas Jolanta Rimkutė
Muzika Antanas Jasenka

Vaidina:
DŽULJETOS AUKLĖ - Eglė Mikulionytė
KAPULETI - Dalia Michelevičiūtė
KAPULETIS - Vaidotas Martinaitis
KUNIGAIKŠTIS ESKALAS, VAISTININKAS - Audrius Nakas, Arūnas Sakalauskas
MONTEKI - Vesta Rasa Grabštaitė, Malvina Matickienė
MONTEKIS - Dainius Kazlauskas
PARIS, KUNIGAIKŠČIO GIMINAITIS - Dainius Gavenonis
PRANCIŠKONAS LORENCAS - Arvydas Dapšys
ROMEO DRAUGAS BENVOLIJUS - Tomas Žaibus
ROMEO DRAUGAS MERKUCIJUS - Dainius Kazlauskas
TARNAS PJETRAS - Rytis Saladžius
TEBALDAS - Darius Gumauskas
VIENTURTĖ GRAFO KAPULEČIO DUKTĖ DŽULJETA - Rasa Marazaite, Rasa Samuolytė
VIENTURTIS GRAFO MONTEKIO SŪNUS ROMEO - Gytis Ivanauskas, Giedrius Savickas

Tarptautinio hito “Terorizmas” autoriai yra, bene, žymiausi šiuolaikinės Rusijos dramaturgai. Pasak režisieriaus Oskaro Koršunovo, pjesė “Vaidinant auką” atrodo gana egzotiška, o iš tiesų čia labai aiškiai atskleidžiama Rusijos (o gal net pasaulio) tikrovė. Tai tarsi socialinis karnavalas, farsofilosofija ar filosofijos farsas.
Pagrindinis jos veikėjas – antiherojus Valia dirba policijos nuovadoje, kur padeda atkurti įvykdytų žmogžudysčių scenas: įtariamas nusikaltimu asmuo demonstruoja įvykių eigą, o Valia “vaidina auką”. Ir tai ne vien jo darbas – tai ir jo gyvenimo, kuris turi akivaizdžių paralelių su Shakespeare’o Hamletu, dalis. Spektaklyje be nuolatinių OKT bendražygių, spalvingus vaidmenis kuria aktoriai Rūta Butkutė bei Julius Žalakevičius. Kompozitorius Gintaras Sodeika šiam spektakliui kūrė ne tik muziką, bet ir dainų žodžius.

Režisierius Oskaras Koršunovas
Spektaklio trukmė 2 val.

Scenografija Jūratė Paulėkaitė
Kostiumų dailininkė Agnė Kuzmickaitė
Muzika Gintaras Sodeika
Šviesų dailininkas Eugenijus Sabaliauskas
Garso režisierius Virginijus Bagdzevičius
Šviesų operatorius Vilius Vilutis, Daumantas Jančaitis

Vaidina:
BASEINO DARBUOTOJA; MOTERIS SU KIMONO - Eglė Mikulionytė
MILICIJOS KAPITONAS - Vaidotas Martinaitis
MOTINA - Dalia Brenciūtė
OLGA - Airida Gintautaitė
BASEINO LANKYTOJA - Ramunė Balsevičiūtė
PRAPORŠČIKĖ - Dalia Michelevičiūtė
SERŽANTAS SIEVA - Rytis Saladžius
SYSOJEVAS; SAMURAJUS - Audrius Nakas
TĖVAS - Dainius Gavenonis
VALIA - Darius Gumauskas
VERCHUŠKINAS - Ramūnas Rudokas, Julius Žalakevičius
VYRAS, DĖDĖ PIOTRAS - Arvydas Dapšys
ZACHIROVAS - Algirdas Dainavičius