Pirmasis kino centras ,,Cinamon” lankytojams savo duris atvėrė 2005 metų pabaigoje Kaune, prekybos ir laisvalaikio centre „Mega“. Šiandien kino centrus ,,Cinamon” galite rasti ir viešėdami Rygoje, Latvijoje bei Tartu, Estijoje. ,,Cinamon” savo lankytojams siūlo kokybišką aptarnavimą, naujausius pasaulio ir Lietuvos kūrėjų filmus. Atsižvelgiama ir į nekomercinio kino žiūrovus, kuriems ,,Cinamon” skiria išskirtinį dėmesį ir suteikia galimybę pamatyti ne Holivudinių filmų repertuarą. ,,Cinamon” kino centre dažnai vyksta įvairios akcijos ir žaidimai, taigi apsilankę pas mus galite laimėti puikių prizų ir dovanų bei pasinaudoti naudingiausiais pasiūlymais.

CINAMON - daugiau nei kino teatras!

,,Laisva meilė" - komedija, sukurta pagal žymaus italų dramaturgo, Nobelio premijos laureato Dario Fo pjesę. Vien tai, kad autorius parašė šią pjesę kartu su savo žmona Franka Ramme, gali tapti įtikinamu argumentu, jog šiame spektaklyje atvirumo ir tiesos rasime daugiau nei teatrališkumo. Situacija paprasta, bet neprasta - vyras ir žmona atvirai deda kortas ant stalo ir išpažįsta savasias nuodėmes. Nuodėmes, dėl kurių gailisi, tačiau labiausiai tas nuodėmes, dėl kurių ne... Net ir spektaklio žiūrovus į veiksmą įtraukianti dviejų žmonių atvirumo valandėlė, išvirsta į savotiškai stačiokišką psichologinį seansą, kurio metu, provokuodami vienas kitą, sutuoktiniai ieško atsakymų į klausimą, kodėl jų šeimyninis gyvenimas tapo toks "suvartotas".

Vaidina Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas

„Kelionė į Afriką arba dar kur nors“, tai nuotaikingas Vilniaus Kamerinio Teatro spektaklis sukurtas pagal rašytojos Loretos Kavolės ir dailininko Kęstučio Kasparavičiaus pasaką „Žiogo ir Skaičiuotojo nuotykiai“. Spektaklyje Jūsų laukia negirdėti, neregėti, laimės ieškantys personažai: ŽIOGAS, SKAIČIUOTOJAS ir antis BALBINA.
Visi nori būti laimingi, tačiau kiekvienas laimės siekia skirtingai: vieni skaičiuoja, kiti mezga, ar kepa sausainius, o dar kiti tiesiog pasitelkę į pagalbą vaizduotę prisigalvoja įvairiausių keistenybių, kad gyventi būtų smagiau... Kartais jau atrodo, kad laimė visai šalia, reikia tik kaip nors..., ko nors..., kiek nors..., o gal kur nors... Bet, kaip sako senoji ančių patarlė: „geriau vieną kartą pamatyti, negu nepamatyti“...

Režisierius: Žilvinas Ramanauskas
Dailininkai: Brigita Paulauskienė, Žilvinas Ramanauskas
Dainelių autorius: Žilvinas Ramanauskas
Garsų autorė: Rita Mačiliūnaitė
Garso režisierė: Deimantė Ponelytė
Šviesa: Gabrielius Varanauskas

Vaidina:
Tadas Gudaitis – Skaičiuotojas
Marius Mačiulis – Žiogas
Žana Jablonskytė – Balbina

Išrankiai ir drasiai publikai – šiuolaikiškas spektaklis. Pagal Eve Ensler feministinę pjesę "Vaginos monologai" pastatytas režisieriaus Vytauto Balsio spektaklis "Katytė "P" – labiausiai intriguojantis Kauno mažojo teatro spektaklis, skirtas tik suaugusiems. Daugelyje scenų statyta pjesė provokuoja netikėtu atvirumu. Kauno mažojame teatre feministinis tekstas atgyja keturių frakuotų vyrų vaimenyse. Atsiribojimo efektas, pop art stilistika ir monologai virsta žaismingu veiksmu, sukuriančiu patrauklią ir komišką visumą. Skandalingieji "Vaginos monologai" pateikti delikačiai ir linksmai, nors ir kalbama apie tai, ko iki šiol nebūsite girdėję kalbant garsiai. Režisieriaus teigimu, spektaklio pasakojimą galima palyginti su prisiminimais iš vaikystės, tarsi spektaklyje sugrįžtų tos pačios moterys, atviriai pasakojančios apie pačius intymiausius dalykus, tikėdamos, jog girdintys nesupras jų kalbų. Geidžiamiausias Kauno mažojo teatro spektaklis vertinamas ne tik publikos, bet ir mielai kviečiamas dalyvauti tarptautiniuose festivaliuose. Albanijoje, Tiranoje, vykusioje tarptautinėje meno bianalėje (2003 m.) spektaklis pristatytas kaip vienas ekstravagantiškausių pasirodymų jų šalyje per dešimtį metų. 2004 metais Leipcigo "Euro-scene" festivalyje, skirtame susipažinti su naujomis į Europos sąjungą įstojusiomis šalimis, "Katytė "P" vokietijos publikai pristatė Lietuvos teatrą. Taip pat Drezdeno, Societaetstheater bei Sankt Peterburgo tarptautinio Baltijos šalių antrųjų miestų teatrų festivalio lankytojams ir kt.

Vaidina:
Ramūnas Šimukauskas
Saulius Bagaliūnas
Henrikas Savickis
Audrius Baniūnas

Dailininkė Inga Kažemėkienė

„Baūūūbai“ - tai nuotaikinga vieno veiksmo baubokomedija su dainelėmis apie mergaitės ir baubų draugystę. Spektaklis sukurtas H. Ullrich knygos „Baubai gyvena palovy“ motyvais. „Baūūūbai“ kiek primena šmaikštų ir visai nebaugų Lietuvos kino studijos sukurtą animacinį filmuką „Baubas“. Ten baubas baisus tol, kol su juo nesusidraugauji. Panašiai įvyksta ir spektaklyje: pagrindinė veikėja – drąsi mergaitė, nebijanti baubų, susidraugauja su jais. Iš pradžių visiems buvo nesmagu, nes mergaitės šeima niekaip negalėjo patikėti, kad baubai egzistuoja ir stengėsi juos išvaryti iš mergaitės „galvos“. Bet mergaitė buvo teisi – baubai egzistuoja. Ir tėvelis sutiko su savo nenuorama dukrele, kad „geriau ir linksmiau gyventi su baubais, negu be jų“.
Bet baubai buvo įskaudinti ir jie pradėjo ieškoti naujos gyvenamosios vietos... Paskutinį kartą baubus matė persikraustant į mergaitės brolio kompiuterį... Niekas nežino, kaip viskas baigsis...
Vaikai spektaklyje ras iš ko pasijuokti, kartu dainuos, ginčysis su baubais ir pasimokys drąsos.
Vaikus juokina nerangūs baubų veiksmai, jų naivumas (vaikai jaučiasi protingesni, nes žino daugiau už baubus). Linksmos baubų ir mergaitės Leandros dainelės sukuria linksmą, nerūpestingą atmosferą. Mergaitės drąsa ir pasiryžimas susidraugauti su baubais, užuot ant jų pykus, paskatina būti drąsiais (gėda būti bailesniam už savo amžiaus mergaitę).
Tėveliai ar mokytojai, atvedę vaikus į spektaklį, taip pat atras kai ką įdomaus ir šio to pasimokys... Suaugusieji spektaklyje suvoks, kad baubai – tai mūsų ydos, kurias reikia pripažinti ir šalinti. Vienas baubas surikiuoja daiktus kambaryje pagal abėcėlinę tvarką, kitas apgraužia sąsiuvinius, trečias kelia ginčus. Visa tai mūsų neigiamos savybės – netvarkingumas, polinkis ginčytis iki galo neišsiaiškinus, ar esi teisus. Kaip suaugusieji neigia baubų egzistavimą, taip jie neigia ir savo ydų egzistavimą. Tad jau vaikystėje reikėtų pripažinti savo ydas, su jomis susitaikyti ir kiek įmanoma jas šalinti.

Režisierius: Romualdas Vikšraitis
Dailininkė: Giedrė Brazytė

Vaidina:
Žana Jablonskytė – Zameckis fon Vilpenšteinas
Vaiva Markelytė – Valdemaras Vilpenšteinas
Marius Mačiulis – Vincelpiucas
Sima Tarvydaitė – Leandra
Tadas Gudaitis – Tėvelis

„Kavinė „Pas Blezą" - vienos dalies komedija, sukurta pratęsus prancūzų dramaturgo Klodo Manjė pjesę „Blezas". Ištikimiausi kamerinio teatro žiūrovai galbūt dar atsimena nuotaikingą spektaklį „Blezas", kuris daugelį metų žavėjo publiką ryškiais herojais bei komiškomis jų gyvenimo situacijomis. Jeigu pamėgintume įsivaizduoti, kaip tie herojai atrodo po dvidešimties metų, kuo jie tapo, ar išsipildė jų svajonės, ar jie įgyvendino savo planus, ar jie tebėra kartu, o gal pasuko skirtingais keliais? Taigi, šiandien legendinio spektaklio herojai sugrįžta į sceną ir tęsia savo pasakojimą. Prabėgo dvidešimt metų - Blezas d‘Ambrijė, kažkada svajojęs tapti garsiu dailininku, bet nusivylęs savo talentu, metė tapybą, vedė turtingo verslininko dukterį ir atidaro savo kavinę. Čia susirenka ne tik seniai pažįstami herojai - jo žmona Laura, uošvė madam Karljė, amžina meilužė Ženevjeva, bet ir jų palikuonys bei kitos naujos personos. Gyvenimas, apsukęs laiko ratą, vėl įvelia visus į juokingų netikėtumų verpetą, kur vyksta naujos pažintys, naujos piršlybos, kartojamos senos klaidos ir šildo prisiminimai apie prabėgusias dienas. Veiksmas vyksta Paryžiaus kavinėje, kur žiūrovai, jaukiai įsitaisę prie staliukų, galės mėgautis vynu bei užkandžiais ir stebėti komiškas veikėjų likimų peripetijas. Tie, kurie yra matę spektaklį „Blezas", turės galimybę vėl susitikti su savo pamėgtais herojais ir atgaivinti savo sentimentus, o tie, kurie niekad nesilankė Anri Marten aveniu, galės susipažinti su jais ir lygiai taip pat smagiai praleisti laiką, pasinerdami į naują žaismingą istoriją. „Kavinė „Pas Blezą" garantuoja jums gerą nuotaiką.

Dramaturgė Daiva ČEPAUSKAITĖ
Režiseirius Stanislovas RUBINOVAS
Dailininkas Sergėjus BOCULLO

Vaidina:
Aleksandras RUBINOVAS
Daiva ŠKELEVAITĖ
Vytautas GASILŪNAS
Simona BLADŽENAUSKAITĖ
Kristina KAZAKEVIČIŪTĖ
Violeta STEPONKUTĖ
Asta STEPONAVIČIŪTĖ
Alma MASIULIONYTĖ

Spektaklyje Mario Fratti „SESUO“ paliečiamos slapčiausios žmogaus dvasinės problemos, kurios mus lydi nuo Antikos laikų - pradedama nuo amžinojo vyro ir moters konflikto ir užbaigiama tėvo dukters incestu, motinos dukros konfrontacija. Tiesos pagalba bandoma gydyti sielos „ligą“ ar apsaugoti nuo galimos savižudybės. M.Fratti neduoda sprendimų, neteisia ir neišteisina veikėjų. Tragiškosios klaidos peraugusios į tragiškąją kaltę apsivalymas yra tiesoje – prieš kitus, o svarbiausia prieš save.
Spektaklio režisieriaus Artūro Žukausko teigimu, „kiekvieno žmogaus gyvenime yra akimirksnis, kada tiesos poreikis tampa svarbiausiu dvasinio ieškojimo keliu. Gyvenimo rutina įvelia į begalinį melo, pagiežos, veidmainysčių ratą, kurio kartais net negalime sustabdyti - gėdijamės. Ta dvasinė dykuma, melo plynlaukis - suskaldo šeimą „tarsi į atskiras salas“. Sulig kiekviena diena tas plynlaukis didėja, tapdamas „kapinynu“, kuriame palaidojama tiesa - kas yra sesuo, kas yra motina, kas yra tėvas, kas yra sūnus? Tačiau tereikia vieno žmogaus begalinio noro, vienos akimirkos gyvenime, kai tiesa sustato viską į savo vietas – ateina atgailos ir laisvo kvėpavimo akimirka“.
Spektaklyje nuosprendžio teisė, tarsi prisiekusiųjų teismui, paliekama žiūrovams - nuteisti negalima pasigailėti. Kiekvienoje šeimoje yra paslaptis, kuri apsprendžia žmogaus likimą

Režisierius - Artūras Žukauskas
Scenografė - Neringa Keršulytė
Kompozitorius - Antanas Jasenka

Vaidina:
Eglė Mikulionytė
Doloresa Kazragytė
Rokas Petrauskas

„Ko jį velnias nešė į tą galerą?!“ Ar žinojote, kad ši linksmoji frazė atkeliavo iš legendinio spektaklio „Skapeno klastos“. Kviečiame smagiai praleisti vakarą teatro draugijoje ir išvysti naują garsiosios komedijos pastatymą, kurį į Klaipėdos muzikinį teatrą atveža Užupio teatras iš Vilniaus. Bus juoko iki ašarų ir linksmų pokštų.

Pripažinta visų laikų garsiausia Moljero komedija Lietuvoje

Lietuvoje komedija „Skapeno klastos“ statoma nedažnai – tai nelengvas išbandymas teatro režisieriui, o Skapeno vaidmuo yra tikras meistriškumo iššūkis aktoriui. Tad nepraleiskite geros progos išvysti naują Užupio teatro „Skapeno klastų“ pastatymą (rež. R. Urbonavičiūtė). Surinkta išties šauni aktorių komanda – Linas Barauskas, Vytautas Mikalauskas, Saulius Čėpla, Aurimas Blaževyčius, Tomas Kliukas, Tautvydas Jancevičius, Rasa Strauzaitė, Indrė Stonytė. Puikiai pavykusi komedija – geriausias vaistas prieš rudeninę depresiją.
Pagrindinis pjesės veiksmas sukasi apie Skapeną. Gudrus ir vikrus tarnas sugeba apsukti apie pirštą ir godžius ponus, ir lepūnėlius jų sūnelius. Pinigai ir šlovė jaudina pjesės herojus – dėl jų jie pasiryžę atsisakyti net meilės. Kai įmantri meilės ir godumo istorija išsukama visiems palankia kryptimi, Skapenas mėgaujasi savimi ir laukia naujų painių situacijų. Tai komedija su lengvu absurdo prieskoniu, kur vienas kitas iš sėdinčių salėje atpažins ir save.
Ž. B. Moljero komedija „Skapeno klastos“ pirmąkart Lietuvoje buvo pastatyta Jaunimo teatro režisieriaus Vytauto Čibiro 1968 m. Tuokart pagrindinį – gudraus tarno Skapeno – vaidmenį atliko garbaus atminimo aktorius Rolandas Butkevičius. Šis Užupio teatro pastatymas skirtas pagerbti vieno geriausių Lietuvos aktorių atminimą.

Režisierė ir scenografė: Rita Urbonavičiūtė
Dailininkė butaforė: Ilona Dombrovskytė
Techninė dalis: Aleksandras Kuzmenko
Šviesa ir garsas: Alex

Vaidina:
Skapenas – Linas Barauskas
Žerontas – Saulius Čėpla
Argantas – Vytautas Mikalauskas
Oktavas – Aurimas Blaževyčius
Leandras – Tomas Kliukas
Silvestras – Arūnas Vozbutas, Tautvydas Jancevičius
Zerbineta – Rasa Strauzaitė
Hiacinta – Indrė Stonytė

Režisierius Ramūnas Abukevičius
Dailininkė scenografė Aldona Jankauskienė
Kompozitorius Raimundas Eimontas
Vaidina: Edita Niciūtė, Povilas Liubinas
Žiūrovai iki 18 m. neįleidžiami.

„Užupio dramos teatre“ premjera – jausminga istorija „Hirosima, mano meile“
Tai meilės istorija, temdoma ant Hirosimos nukritusios atominės bombos šešėlio. Prancūzų aktorė ir japonų architektas susitinka Hirosimoje. Jie patiria vienos nakties aistringą meilės romaną ir patiki vienas kitam savo likimus. Mylimieji tampa įkalinti jausmo, kuriam laikas neegzistuoja – jie negali nei išsiskirti, nei būti kartu. Spektaklis pastatytas pagal to paties pavadinimo šiuolaikinės prancūzų rašytojos ir režisierės Margaritos Diuras (Marguerite Duras) kūrinį.
Apie premjerinį spektaklį kalbiname režisierių Ramūną Abukevičių.
Kodėl pasirinkote statyti spektaklį, pagal Margaritos Diuras kūrinį „Hirosima, mano meile“? Viena vertus, man yra artima Margaritos Diuras kūryba. Teatrėlyje „Ramūno ateljė“ esu statęs porą spektaklių pagal šios autorės tekstus: pagal pjeses „La Musica antroji“ ir „Siuzana Andler“. Mane žavi Margaritos Diuras gebėjimas iš laiko tėkmės ištraukti akimirką – tarsi sustabdyti tą momentą, kurio emocinė patirtis išlieka visą gyvenimą, nors nevystoma ir netęsiama toliau. Šis egzistencinis momentas atrodo įdomus ir patrauklus, vertinant žmonių santykių prasme.
Kita vertus, „Hirosima, mano meile“ yra kūrinys, kuris šiandien taip pat itin aktualus. Nors M. Diuras anuomet rašė turėdama omenyje Hirosimos tragediją, dabar mes ir vėl gyvename branduolinės grėsmės akivaizdoje. Ypač Lietuvoje, kur statomos naujos atominės elektrinės ir ta susinaikinimo grėsmė tarsi gyva neužgyjanti žaizda, manyčiau, kelia rūpestį ir šiandieniniam žiūrovui. O dviejų žmonių susitikimas, meilė, santykiai ir išgyvenimai, aistros ir emocijos – jos aktualios visada.

Jeigu trumpai – apie ką šis spektaklis?
Apie meilę. Labai tikrą, labai spontanišką. Išliekančią ir paliekančią žymę visam gyvenimui, bet nevystomą toliau. Nutrūkstančią, ar tikriau – nutraukiamą pačių personažų. Procesas sustabdomas tam, kad ji išliktų.

Vis tik yra vilties?
Su ta viltimi žmonės ir gyvens. Gyvens mylėdami vienas kitą, atsimindami šį susitikimą, saugodami šią meilę vienas kitam, bet nepaversdami jos buitine kasdienybe.

Kokį žiūrovą pakviestumėte ateiti žiūrėti šį spektaklį?
Visų pirma pakviesčiau tuos, kurie yra matę legendinį prancūzų režisieriaus Aleno Renė (Alain Resnais) filmą, ir tuos, kurie sovietmečiu yra skaitę M. Diuras kūrybą. Ir tuos, kurie skaitė naująjį knygos leidimą – turiu omenyje jaunesnę kartą. Pakviesčiau lyginti, atrasti, suprasti. Ir tuos, kurie pasiilgę aktorinių teatro interpretacijų. Žiūrovas gali būti labai įvairus: tiek vyresnio amžiaus žmonės, tiek vidurinioji karta, tiek spektaklis turėtų būti įdomus ir jaunimui. Kviečiu į pokalbį apie meilę – ir apie tai kalbame teatro kalba.

,,Laisva meilė" - komedija, sukurta pagal žymaus italų dramaturgo, Nobelio premijos laureato Dario Fo pjesę. Vien tai, kad autorius parašė šią pjesę kartu su savo žmona Franka Ramme, gali tapti įtikinamu argumentu, jog šiame spektaklyje atvirumo ir tiesos rasime daugiau nei teatrališkumo. Situacija paprasta, bet neprasta - vyras ir žmona atvirai deda kortas ant stalo ir išpažįsta savasias nuodėmes. Nuodėmes, dėl kurių gailisi, tačiau labiausiai tas nuodėmes, dėl kurių ne... Net ir spektaklio žiūrovus į veiksmą įtraukianti dviejų žmonių atvirumo valandėlė, išvirsta į savotiškai stačiokišką psichologinį seansą, kurio metu, provokuodami vienas kitą, sutuoktiniai ieško atsakymų į klausimą, kodėl jų šeimyninis gyvenimas tapo toks "suvartotas".

Vaidina Eglė Jackaitė ir Ramūnas Šimukauskas

Režisierius Aidas Giniotis

Vaidina:
Eimantas Bareikis,
Agnė Kaktaitė,
Giedrius Kiela,
Marija Korenkaitė,
Vytautas Leistrumas,
Ieva Stundžytė,
Jonas Šarkus,
Vesta Šumilovaitė,
Justas Tertelis,
Benita Vasauskaitė,
Judita Urnikytė.

Scenografijos idėja Aidas Giniotis

Kostiumų dailininkė Ramunė Skrebūnaitė

Spektaklis „Lietaus žemė“ - tai biografinės improvizacijos, kurios remiasi rate sėdinčių žmonių gyvenimo istorijomis. Tarpukario ir pokario metų įvykių siejamų žmonių tikras gyvenimo istorijas, kurios palietė kiekvieną iš jų asmeniškai, teatro laboratorijos aktoriai perteikia ,,Atviro rato” kūrybiniu principu.
Spektaklyje nesiekiama tiksliai dokumentiškai atkurti tuo laikotarpiu gyvenusių asmenų biografijas – aktoriai ieško būdų, kaip tuos žmones prakalbinti čia ir dabar. Teatrine kalba. Per save apie kitus. Apie praeitį gyvenant šiandiena, bet galvojant apie ateitį.

„Tie, kas neatsimena praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Tai skaudi lietuvio ir žydės meilės istorija, kurioje atsiveria sudėtingi dviejų skirtingų tautų santykiai bei jų bendros istorijos žaizdos. Visa tai atsitiko Lietuvoje Antrojo pasaulinio karo metu. Atrodo, viskas ramiai galėtų gulėti archyvų saugyklose. Bet žydų katastrofos Lietuvoje tema visuomenėje dar ir šiandien sukelia nevienareikšmišką reakciją su daugybe prieštaringų emocijų, iššaukia aštrias diskusijas su kaltinimų ir teisinimosi motyvais. Lietuvių tauta išaugino ir budelį, nušovusį nekaltą vaiką, ir didvyrį, rizikuojantį savo gyvybe, kad išgelbėtų kitą. Jie abu gyvena šalia. Mes turime ir dėl ko didžiuotis, ir dėl ko jausti kaltę. Kiekvienas iš mūsų, kaip ir kiekviena tauta, turi savo šviesą ir tamsą, savo dieną ir naktį. Spektaklio kūrėjai mėgina kalbėti apie tai atvirai, drąsiai ir aštriai, nesiekdami rasti atsakymų į istorines dilemas, bet norėdami papasakoti apie tragiškus įvykius, kurie tapo įmanomi. Vadinasi, galimi ir ateityje. Tiktai žinojimas užkerta tam kelią.
Pjesę spektakliui parašė dramaturgė Daiva Čepauskaitė. Dramos siužetas sukurtas, remiantis istorinėmis to meto aplinkybėmis, 1941-1945 metų archyviniais dokumentais bei liudininkų prisiminimais. Tačiau tai nėra dokumentinis reportažas ar konkrečių asmenų išgyvenimo istorija. Visi pjesės personažai išgalvoti. Neišgalvotas tik skausmas.
„Rašydama šią pjesę, skaičiau kai kuriuos archyvų dokumentus, ir kartą akys užkliuvo už vieno teismo protokolo. Kaltinamasis, paklaustas, kodėl šaudė žydus, atsakė: "Todėl, kad aš lietuvis..." Galvojau, kiek daug gali tilpti šitame žodyje. Juk tie, kurie gelbėjo žydus, taip pat buvo lietuviai. Toje pačioje sąvokoje gali slypėti ir nuoširdžiausia kova už tautos laisvę, ir paprastas žmogiškumas, ir žemiausi instinktai. Aš taip pat esu lietuvė, todėl ir parašiau šią pjesę. Todėl, kad man ne tas pats, kas vyko, vyksta ar vyks Lietuvoje. Todėl, kad tai mūsų visų istorija. Pagaliau todėl, kad gyvybė ir mirtis neturi tautybės, o nežmoniškumas - visų mūsų bendras priešas."

Režisierius Stanislovas RUBINOVAS
Dailininkas Sergėjus BOCULLO
Kompozitorius Faustas LATĖNAS

Vaidina:
Simona BLADŽENAUSKAITĖ
Vytautas GASILIŪNAS
Alma MASIULIONYTĖ
Aleksandras RUBINOVAS
Kristina KAZAKEVIČIŪTĖ
Violeta STEPONKUTĖ
Daiva ŠKELEVAITĖ
Asta STEPONAVIČIŪTĖ
Edita NICIŪTĖ
Gintautas BEJERIS
Edvinas VADOKLIS

Nauja lietuviška specialiai sukurta pikantiškai stilinga komedija. Šioje žaismingoje komedijoje kiekvienas ras iš ko pasijuokti – iš savęs, iš kaimyno ar iš bendradarbio.
Tai komiška, bet gan pikantiška istorija apie neįtikėtiną situaciją, galinčią nutikti kiekvienam iš mūsų. Tokiose situacijose mes net kreipiamės į Aukščiausiąjį...
Komedijos veiksmas vyksta ypač svarbios įstaigos pastate. Joje bus pasakojama kaip lifte, po sunkios darbo savaitės ir aistrų sekretorės glėbyje, užstringa vienos įstaigos ypač aukštas valdininkas. Tada viskas ir prasideda ir su gan pikantškom detalėmis. Kostiumuotam, diplomuotam ir savimi besigėrinčiam vyrui sunku susitaikyti su tuo, kad jis nedidelėje erdvėje lieka visiškai vienas. Ir norint išsivaduoti iš lifto gniaužtų tenka gerokai pavargti – čia jau nepadeda nei įtakingos pareigos, nei prabangus išmanusis telefonas, nei valstybinės reikšmės dokumentų prigrūstas lagaminas, nei draugai – jie tiesiog užsiėmę.
Ką vienam veikti lifte vėlų penktadienio vakarą? Sportuoti? Juoktis? Tvarkyti lagamine užsigulėjusius dokumentus? Vadovauti? Įvedinėti tvarką? O gal – pasikalbėti su sąžine? Kiekvienam yra tekę nors kartą kalbėtis su pačiu savimi. Kartais garsiai, rečiau - mintyse, mes vedame ištisus dialogus patys su savimi, o ne retai ir su įsivaizduojamu objektu, kuriam norime papasakoti tai, ko nedrįstame garsiai išsakyti žmonai, vyrui, vaikams, draugei ar draugui, kolegai. Tokie pokalbiai dažniausiai ir gimsta netikėčiausiose situacijose, kai liekame vieni – prausiantis duše ar naktį užstrigus daugiaaukščio pastato lifte.
Būtent toks ir yra naujausios KitokioTeatro komedijos pagrindinis siužetas – įtakingo politiko pokalbis su įsivaizduojamu objektu, kurį jis, po darbo dienos išlenkęs keletą taurelių, pavadina Dievu, nors tai, turbūt tėra jo paties sąžinės balsas. Tokioje situacijoje bandomi narplioti įvairūs kasdieniai rūpesčiai (nesutarimai su žmona, įtampos darbe, finansinės aferos), kurie pereina prie egzistencinių klausimų , tokių kaip „kodėl ir kam aš esu šiame pasaulyje?". Juk kai užklumpa sudėtinga situacija, kai būna ypač sunku – kiekvienas mūsų kreipiamės į Dievą, kiekvienas savaip pasikalbame su juo. Šis spektaklis suteiks galimybę kiekvienam tarsi pažvelgti į save bei tuo pačiu ir susitikt su juo..

Pjesės autorius – Dalius PLETNIOVAS
Režisierius – Ridas ŽIRGULIS
Kostiumų stilistas – Mantas PETRUŠKEVIČIUS
Scenografas – Danielius SODEIKA
Video projekcijos – Vladas ŠERSTABOJEVAS
Kompozitorius – Dalius PLETNIOVAS

1942-iais metais Ana Frank rašė savo dienoraštyje: „Man atrodo, kad trylikametės mergaitės pamąstymai bus niekam neįdomūs.“ Ji labai klydo. Jaunos žydų mergaitės dienoraštis, parašytas Antrojo pasaulinio karo metais, buvo išverstas į 60 skirtingų kalbų, sukurta keletas kino filmų, statomi teatro spektakliai. „Anos Frank dienoraštis“ tapo labiausiai skaitoma knyga po Biblijos.   
20 a. kai kurie žmonės nusprendė vaidinti dievus. Jie nutarė, kad  „vieni verti gyventi, o kiti turi mirti“. Naciai taip isijautė į šį vaidmenį, kad „dieviškose“ mirties stovyklose kruopščiai buvo nužudyta 10 mln. žmonių.
Trylikametė Ana Frank ir dar septyni „neverti gyventi“ dvejus metus slapstėsi palėpėje įrengtoje slėptuvėje Amsterdame. Vieną vakarą Ana visų paklausė:
-   O ką veiktumėte, jeigu jus išvaduotų?
Vienas per kitą jie pradėjo kalbėti:
-   Norėčiau nueiti į filmą. Vesterną.
- O aš pirmiausia nueičiau pas Berghofus ir nusipirkčiau kreminio pyrago ir net nesiderėčiau.
-  Pirmiausia užsisakyčiau puodelį juodos kvapnios kavos...
-  Vonia. Karšta vonia. Gulėčiau ten ilgai ir mėgaučiausi.
-  O mes su  dukromis eitume prie jūros. Ir praleistume ten visą dieną... 
Ana pasakė:
-  Grįžčiau į mokyklą pas draugus ir, labai tikiuosi, kad į mane žiurėtų kaip į paprastą mergaitę , o ne vien tik kaip į žydaitę.
Vaidinantys dievus, Aną ir kitus septynis besislaptančius palėpėje, surado likus mėnesiui iki išvadavimo...
Devyni Vilniaus Kamerinio Teatro aktoriai naujausiame savo spektaklyje pasakoja vienos mergaitės istoriją apie viltį, meilę ir mirtį.

Režisieriai: Alicia Gian (JAV), Marius Mačiulis
Scenografija: Virgis Malčius
Kostiumai: Indrė Budreckytė
Vertimas: Marius Mačiulis
Garso režisierė: Deimantė Ponelytė
Šviesa: Gabrielius Varnauskas

Vaidina:
Ana Frank - Sima Tarvydaitė
Otto Frankas - Ridas Jasiulionis
Edita Frank - Vaiva Markelytė
Margo - Indrė Jaraitė
Petronela van Dan - Žana Jablonskytė
Hermanas van Danas - Tadas Gudaitis
Pėteris - Paulius Valaskevičius
Diuselis - Vaidas Lengvinas
Mipė - Renata Kutinaitė

Miško pasaka apie mus! Kiek anekdotiškų istorijų girdėjote apie lapę, vilką, kiškį ar mešką? Nepasakysime nieko naujo teikdami, kad visos šios istorijos, tai mūsų pačių gyvenimo atspindys! Mes dažnai linkę pasijuokti iš kaimynų, nes esame visada protingesni už juos. Mes švelniai kritikuojame savo poelgius, nes esame visada teisūs, be to, savikritika apsaugo nuo kritikos!
Gal tai nuo vaikystės  išugdyti bruožai? Todėl ir norime suteikti galimybę vaikams pažvelgti į save iš toliau – įsivaizduojant save vieno ar kito veikėjo vietoje. Esame nuoširdžiai įsitikinę, kad abejingų ar nesupratusių spektaklio nebus, nes pateiksime tai, ko tikitės – įtaigų siužetą, energiją, išraiškingus vaidmenis, linksmus nuotykius, smagias daineles!

Režisierius: Rolandas Boravskis
Dailininkai: [Adrijus Trinkūnas], Giedrė Brazytė
Muzikos autorė: Indrė Stakvilė

Vaidina:
Žana Jablonskytė, Alina Leščinskienė – Makaliukas
Marius Mačiulis – Strakaliukas
Tadas Gudaitis – Ežys, Vilkas, Liūtas
Vaiva Markelytė – Lapė
Indrė Jaraitė – Ežienė
Renata Kutinaitė – Meška

„Be galo švelni žmogžudystė" - juodojo humoro komedija, kuri Kauno kameriniame teatre gimė, paskaičius Rėjaus Bredberio kūrybą. Rėjus Bredberis (g. 1920 m.) - žymus amerikiečių rašytojas, įvairiose pasaulio enciklopedijose pristatomas kaip rašytojas fantastas. Tačiau pats Bredberis vadina save „idėjų" rašytoju - svajotoju. Jo kūriniuose keliamos politinės, filosofinės, mokslinės, etinės idėjos, kurias beribė rašytojo fantazija nuneša į žmogiškos egzistencijos aukštumas. Spektaklis pasakoja istoriją apie senyvo amžiaus porą - vyrą ir žmoną, kartu išgyvenusius ištisą meilės epochą - nuo rožinės jaunavedžių euforijos ir romantiškos aistros saulėtuose paplūdymiuose iki abipusės neapykantos ledynmečio ir tuštumos. Kartu sužaidę visus meilės žaidimus ir pasiekę senatvės ramybę, jie nusprendžia atsikratyti vienas kitu ir sugalvoja naują žaidimą - žaidimą su mirtimi. Galbūt todėl, kad žaidimo intriga ir joje slypintis azartas kursto gyvybines jėgas, atgaivina nuotykio jaudulį ir išguja iš gyvenimo nuobodulį bei rutiną, o galbūt todėl, kad jų neapykanta vienas kitam tokia didelė, jog vėl tampa panaši į meilę?
Tai spektaklis apie meilę - kaip didžiausią gyvenimo variklį, jėgą, suteikiančią kasdienybei spalvas ir skonį, apie meilę - kaip azartišką žaidimą su jame slypinčiais pavojais ir pralaimėjimo rizika, apie meilę - kaip intriguojantį lošimą, kuriame net mirtis neatrodo atgrasi ar bauginanti, nes tai viso labo tėra garbingas pralaimėjimas sudėtingame, ekstremaliame, kvapą gniaužiančiame meilės žaidime.
Spektaklis kupinas paradoksalaus ir netikėto humoro, ypatingos šilumos ir humanizmo, gilaus ir žaismingo gyvenimo džiaugsmo, lydinčio visą R.Bredberio kūrybą.
Pjesę, remdamasi Rėjaus Bredberio kūrinių idėjomis, bei mintimis iš jo pasisakymų ir interviu, parašė Daiva Čepauskaitė, muziką pagal W.A.Mozart sukūrė Giedrius Kuprevičius, scenografiją ir kostiumus sukūrė Sergėjus Bocullo. Spektaklį režisavo Stanislovas Rubinovas, pagrindinius vaidmenis atlieka Goda Piktytė ir Aleksandras Rubinovas.

Režisierius Stanislovas RUBINOVAS
Dailininkas Sergėjus BOCULLO
Muzika Giedrius KUPREVIČIUS (pagal W.A.MOZART)
Choreografija Dainius BERVINGIS

Vaidina:
Aleksandras RUBINOVAS
Goda PIKTYTĖ
Egidijus TAMOŠIŪNAS
Daiva ŠKELEVAITĖ
Gintautas BEJERIS
Asta STEPONAVIČIŪTĖ
Violeta STEPONKUTĖ
Simona BLADŽENAUSKAITĖ
Edita NICIŪTĖ

Režisierius Aidas Giniotis

Vaidina:
Eimantas Bareikis,
Agnė Kaktaitė,
Giedrius Kiela,
Marija Korenkaitė,
Vytautas Leistrumas,
Ieva Stundžytė,
Jonas Šarkus,
Vesta Šumilovaitė,
Justas Tertelis,
Benita Vasauskaitė,
Judita Urnikytė.

Scenografijos idėja Aidas Giniotis

Kostiumų dailininkė Ramunė Skrebūnaitė

Spektaklis „Lietaus žemė“ - tai biografinės improvizacijos, kurios remiasi rate sėdinčių žmonių gyvenimo istorijomis. Tarpukario ir pokario metų įvykių siejamų žmonių tikras gyvenimo istorijas, kurios palietė kiekvieną iš jų asmeniškai, teatro laboratorijos aktoriai perteikia ,,Atviro rato” kūrybiniu principu.
Spektaklyje nesiekiama tiksliai dokumentiškai atkurti tuo laikotarpiu gyvenusių asmenų biografijas – aktoriai ieško būdų, kaip tuos žmones prakalbinti čia ir dabar. Teatrine kalba. Per save apie kitus. Apie praeitį gyvenant šiandiena, bet galvojant apie ateitį.

„Tie, kas neatsimena praeities klaidų, yra pasmerkti jas pakartoti.“ (George Santayana)

Dviejų dalių spektaklis pagal rusų dramaturgės Liudmilos Razumovskajos 1980 m. sukurtą pjesę „Brangioji mokytoja“ – tai teatro ATVIRAS RATAS tolimesnis bandymas gilintis ir plėtoti pakankamai aštrią jauno žmogaus ir jį supančio suaugusiųjų pasaulio santykių temą. Spektaklio centre – mokinių prieš savo mokytoją psichologinio ir fizinio smurto istorija, išvystyta tiksliai bei įtaigiai, atskleidžianti esmines priežastis, motyvus, kurie paskatino ir kurie vis dar skatina jauną žmogų griebtis žiaurių, dažnai gerai apgalvotų priemonių pasiekti savo tikslą.

Spektaklyje Mokinių vaidmenis kuria jauni Lietuvos muzikos ir teatro akademijos aktoriai – studentai (kurso vadovas – režisierius Aidas Giniotis), Mokytojos vaidmenį - teatro ATVIRAS RATAS aktorė Vesta Šumilovaitė.

Spektaklis skirtas vyresnių klasių moksleiviams.

Režisierė: Ieva Stundžytė

Vaidina: Gelminė Glemžaitė, Danas Kamarauskas, Jurgis Marčėnas, Vesta Šumilovaitė, Gabrielius Zapalskis.

Scenografė: Ramunė Skrebūnaitė

Režisierė Rita Urbonavičiūtė
Scenografė Rita Urbonavičiūtė
Dailininkės Živilė Vasiliauskaitė, Svetlana Mordas

Vaidina:
Asmodėjus – Linas Barauskas
Barbelo – Gabrielia Kuodytė
Samaelis – Gabrielius Liaudanskas Svaras
Justas – Saulius Čėpla
Rūta – Rasa Strauzaitė
Elena – Jūratė Vilūnaitė, Margarita Žiemelytė
Tomas – Aurimas Blaževyčius

Drama „Bomba, arba Ariel“ – vienas iš paskutiniųjų rašytojos Jurgos Ivanauskaitės kūrinių – publikuota jau po mirties. Atvirumas ir drąsa, išsišokėliškai badantys akis šiame kūrinyje, yra būdingi Jurgos Ivanauskaitės tekstams, tačiau čia mintys nebeslepiamos po dekoratyviu literatūriškumu.
Veiksmas vyksta bažnyčioje. Idilišką jaunavedžių pasiruošimo vestuvėms sceną išdrasko įsiveržę trys personažai bibliniais vardais. Asmodėjus, Barbelo ir Samaelis, prisistatantys puolusiais angelais (tiesiogine ar perkeltine prasme – paliekama spręsti žiūrovams), užgrobia bažnyčią su įkaitais. Istorijai pulsuojant toliau, išsilukštena kiekvieno iš personažų, tiek įkaitų, tiek pagrobėjų, likimo grimasos, o iš poteksčių vandenyno kyla dramos esmė – pasipriešinimas visuomenės dogmoms, maištas prieš vartotojiškumą, žmogaus sąmonę iškreipiančią reklamą, nužmogėjimą. Ant šiuolaikinio pasaulio altoriaus pastatoma tiksinti bomba. O gal tik skalbimo miltelių „Ariel“ pakelis?
Asmenine patirtimi ir biografiniais faktais išvagota J. Ivanauskaitės drama klausia apie gyvenimo prasmę kiekvieno iš personažų, į vidinę akistatą su savimi įtraukdama ir žiūrovus.
Žodžiai tampa atviri tarsi išpažintis. Bomba esą padėta, tik kiekvienam pasirinkti – sprogdinti šią ar išminuoti.
Pasak Užupio dramos teatro režisierės Ritos Urbonavičiūtės, šis spektaklis skirtas nerimstančiam žiūrovui, kuris ieško kitokio meno, kuris skaito Jurgos Ivanauskaitės kūrybą, supranta ir atpažįsta jos gelmes. Yra kūrinių nebaigtų, nes rašytojas tąkart nesulaukė įkvėpimo valandos. O yra kūrinių nebaigtų, nes rašytojas nesulaukė to laikmečio, kuris tokį kūrinį suprasti galėtų. Tai einanti į priekį ir pranašu tampanti kūryba. Tokia ir ši Jurgos Ivanauskaitės drama – lietuviška, bet šįkart itin šiuolaikiška, klausianti ir kviečianti į menišką pokalbį amžinomis, iki šiol neturinčiomis atsakymo, temomis.

In memoriam. Jurga Ivanauskaitė Spektaklis skirtas 50-osioms iškilios lietuvių prozininkės, eseistės, dramaturgės, dailininkės, Lietuvos nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatės Jurgos Ivanauskaitės gimimo metinėms. Tai pirmoji ir kol kas vienintelė J. Ivanauskaitės pjesė, po rašytojos mirties pastatyta teatro scenoje.

„Plikagalvė dainininkė" - prancūzų dramaturgo, absurdo teatro pradininko Eženo Jonesko (Eugene Ionesco, 1909-1994) pjesė, parašyta 1948 m. Nežiūrint į tai, kad E. Jonesko pjesės sulaužė visas psichologinio ir realistinio teatro taisykles, pats autorius jas laikė realiomis, kaip realus yra mūsų gyvenimo absurdas. „Mūsų gyvenimas, kaip ir mano teatras, - absurdiškas, juokingas, niekingas ir nelaimingas", - teigė dramaturgas ir prieš gyvenimo tragizmą kovojo pasitelkdamas humorą ir fantaziją, kuri vienintelė veda į tiesą. „Tiesa yra mūsų svajonėse ir vaizduotėje, o realizmas tik susiaurina ir iškreipia tikrovę", - skelbė didysis paradokso meistras.
Pasakojama, kad parašyti „Plikagalvę dainininkę" dramaturgą įkvėpė anglų kalbos pasikalbėjimų žodynėlis pradedantiesiems, kai jis sumanė išmokti angliškai. Užuot išmokęs kalbos, jis sužinojo vien tai, kas seniai buvo žinoma - kad savaitė turi septynias dienas, lubos yra viršuje, o grindys apačioje. Taip gimė pjesė, nukreipta prieš konformizmą, lozungus, asmenybės niveliaciją, verčianti pamatyti ir suvokti banalybės ir kalbos absurdiškumą bei sugrąžinanti gyvenimui paslapties pojūtį. Jonesko protestuoja prieš šiuolaikinę civilizacijos mechaniką, tikrų vertybių praradimą, bendravimo susvetimėjimą, izoliaciją, vienatvę, automatišką paklusnumą visuomenės normoms ir degradaciją. „Plikagalvė dainininkė" mus nukelia į tipišką anglišką aplinką - angliškame interjere angliški personažai ponai Smitai geria anglišką arbatą ir angliškai šnekučiuojasi apie anglišką kasdienybę. Tačiau čia nėra nei chronologiškai nuoseklaus veiksmo, nei įprastos logikos, nei aiškių personažų siekių, nei pačios plikagalvės dainininkės. Atrodo, kad Jonesko pasaulis išsikraustė iš proto ir prarado prasmę. Bet argi parodyti mūsų gyvenimo absurdą yra ne geriausias būdas su juo kovoti? Ir E. Jonesko tą puikiai įrodo, įnirtingai demaskuodamas kvailumą, konstatuodamas absurdą ir suteikdamas atramos tašką kovoje su beprasmybe. Jis moko mus pamatyti ir pajusti banalybę, nes tik ją suvokę, galime judėti pirmyn ir sugrąžinti pasauliui jo gylį.

Režisierius Stanislovas RUBINOVAS
Dailininkas Sergėjus BOCULLO

Vaidina:
Gintautas BEJERIS, Simona BLADŽENAUSKAITĖ, Vytautas GASILIŪNAS, Kristina KAZAKEVIČIŪTĖ, Alma MASIULIONYTĖ, Edita NICIŪTĖ, Aleksandras RUBINOVAS, Violeta STEPONKUTĖ, Daiva ŠKELEVAITĖ

Miuziklas lietuviškame teatre – retas svečias. Per metus galime ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti, kiek miuziklų pastatymų galima pamatyti. Tad kviečiame pasimėgauti nuotaikingu Vilniaus Kamerinio Teatro, JAV ambasados Vilniuje ir Buran Theatre Company bendru projektu – muzikine – lyrine komedija „Meilė be akcento“. Spektaklyje skamba žymiausios amerikiečių miuziklų dainos, nedaug kur girdėtos Lietuvoje.
Išverstas į lietuvių kalbą dainas atlieka Vilniaus Kamerinio Teatro  aktoriai skambant gyvai, čia pat atliekamai muzikai: pianinu groja Deimantė Ponelytė, akordeonu, fleita ir gitara – Vaidas Lengvinas. Amerikietiškai kultūrai atsvara tapo vaizdo projekcijose rodomi vieno žymiausių Lietuvos grafiko Stasio Krasausko kūriniai.
Pati spektaklio istorija – paprasta. Tai pasakojimas apie meilę: tik užsimezgusią, žydinčią, brandžią, besibaigiančią ir vėl sugrįžtančią, sklandančią ore ir esančią čia pat, šalia. Scenoje visa tai pasakojo dvi aktorių, o iš tiesų – keturios, personažų poros. „Brangioji, o tu prisimeni, kaip seniai, seniai mes pirmą kartą bučiavomės?“, – klausia vienoje scenos pusėje sėdintis senukas (Tadas Gudaitis), o čia pat šalia, Eifelio bokšto pavėsyje, pamažu mezgasi nauja meilės istorija: „Ar galiu palaikyti tave už rankos?“, – klausia jaunas vaikinas (Paulius Valaskevičius).
Dar kita scena ir vėl skirtingos situacijos, skirtingi veikėjai. Viena pora džiaugiasi sėkmingomis vedybomis ir meile: „Atmerki akis ir supranti – ne vienas esi“, o kita pora supranta, kad vedybų, matyt, niekada nebus: stumdosi, pešiojasi, pykstasi ir kaltina vienas kitą dėl savų nesėkmių.
Aktorius Marius Mačiulis, miuzikle tapęs mimu, teigia, kad: „Meilės be akcento“ tikslas – teikti viltį, grožį, gerumą, meilę, kitaip sakant – tas emocijas, kurių žmonėms dabar labai trūksta.
Iš tiesų keturios personažų poros nupasakojo tai, ką kiekvienas iš mūsų žino, bet dažnai nepastebi ar nedrįsta garsiai pasakyti. Vilniaus Kamerinio Teatro muzikinė – lyrinė komedija tapo trumpais žmogaus gyvenimo akimirkų etiudais.

Režisierė :Alicia Gian (JAV)
Kostiumų dailininkė: Indrė Budreckytė
Dainų vertimas: Žana Jablonskytė
Video projekcijos: Arnas Pal
Muzika:
Deimantė Ponelytė – klavišiniai
Vaidas Lengvinas – gitara, fleita, lūpinė armonikėlė, armonika
Garsas: Paulius Butkus
Šviesa: Gabrielius Varnauskas

Vaidina:
Žana Jablonskytė/Indrė Jaraitė – Vedusi Moteris, Senutė
Tadas Gudaitas – Vedęs Vyras, Senukas
Sima Tarvydaitė, Kristina Morozovaitė – Mergina
Paulius Valaskevičius/Justinas Lapatinskas/Kasparas Ališauskas - Vaikinas
Alicia Gian/Marta Li - Klaunė
Marius Mačiulis – Klaunas

Šiuolaikinio šokio trupė AILEY II (JAV)
SYLVIA WATERS – MENO VADOVĖ
Troy Powell – PASKIRTASIS MENO VADOVAS

Programa:
„Reference Point“ (2011; choreografas Troy Powell)
„Echoes“ (2008; choreografas Thang Dao)
„Revelations“ (1960; choreografas Alvin Ailey)

AILEY II – tai Niujorko šiuolaikinio šokio trupė, pradėjusi gyvuoti 1974 metais kaip garsiojo „Alvin Ailey American Dance Theater“ studija, į kurią buvo atrinkti talentingiausi jaunieji šokėjai iš „Ailey“ mokyklos. Alvinas Ailey’us (1931–1989) – legendinis afroamerikiečių šokėjas ir choreografas, minėto šokio teatro įkūrėjas (1958), kartais vadinamas moderniojo šokio revoliucionieriumi XX a. choreografijoje. Šiuo metu AILEY II – viena populiariausių Jungtinių Amerikos Valstijų šokio trupių, jungianti geriausių jaunųjų šalies šokėjų entuziazmą ir talentingų choreografų (Alvino Ailey’aus, Talley’aus Beatty, George’o Faisono, Laro Lubovitchiaus, Roberto Battle’o, Kyle’o Abrahamo, Thang Dao ir kt.) kūrybines vizijas.

Programa:
PIOTR ČAIKOVSKIJ – Koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 b-moll, op. 23; Simfonija „Manfredas“ h-moll, op. 58

Vilniaus festivalio viešnia – Lietuvos muzikinės kultūros ambasadore visame pasaulyje tituluojama pianistė Mūza Rubackytė. Filharmonijos scenoje ji pasirodo su Maskvoje 1930 m. įkurtu P. Čaikovskio simfoniniu orkestru bei jau daugiau kaip 30 metų kolektyvo meno vadovo ir vyriausiojo dirigento pareigas einančiu maestro Vladimiru Fedosejevu. Kartu šie menininkai parengė programą, kviečiančią klausytojus pasižvalgyti po rusų kompozitoriaus P. Čaikovskio muzikos lobyną ir pasinerti į įgarsintą Byrono istoriją apie vienišąjį Manfredą. Pirmoje koncerto dalyje atliekamas P. Čaikovskio kūrinys – vienas gražiausių ir bene populiariausių romantinių koncertų fortepijonui. Antroje koncerto dalyje – romantinio herojaus Manfredo, kurį dar XIX a. pradžioje savo poemoje atvaizdavo lordas Byronas, inspiruota monumentali Piotro Čaikovskio simfonija „Manfredas“, dažnai laikoma ir paties kompozitoriaus išgyvenimų atspindžiu.

Vilniaus festivalio koncerte – nuotaikingas Norvegijos pučiamųjų instrumentų džiazo ansamblio „The Brazz Brothers“ pasirodymas. Apie šį kolektyvą rašoma, kad jo atliekamos spontanišku humoru trykštančios interpretacijos provokuoja naują požiūrį į varinius instrumentus, kad virtuozų programoje harmoningai dera tradicinis ir modernusis džiazas bei įvairių pasaulio tautų folkloro aranžuotės. Ansamblyje groja dviejų šeimų broliai Førde’s ir Tafjordai, gimę ir užaugę mažoje Sulos saloje Norvegijos vakarų pakrantėje, bei nuo 2010 m. kolektyve muzikuojantis būgnininkas Kennethas Ekornesas. Džiazo ansamblio karjera prasidėjo 1986-aisiais, kai „The Brazz Brothers“ įrašė savo pirmą albumą „Brazzy Landscapes“. Dabar per metus muzikantai surengia daugiau kaip 120 koncertų, yra dažnai kviečiami į įvairius festivalius. Šiame koncerte ansamblio scenos partneriai – į džiazo pasaulį neriantys LNSO muzikantai ir dirigentas Martynas Staškus.

Solistai: MASSIMO MERCELLI (fleita, Italija)
SERGEJ KRYLOV (smuikas; Italija, Rusija)
LIETUVOS KAMERINIS ORKESTRAS
Meno vadovas Sergej Krylov

Programa:
ANTONIO VIVALDI – Koncertas fleitai ir orkestrui op. 10 Nr. 2 g-moll, RV 439 „Naktis“
JOHANN SEBASTIAN BACH – „Brandenburgo koncertas“ Nr. 5 D-dur, BWV 1050
ENNIO MORRICONE – „Notturno Passacaglia“ fleitai ir orkestrui (premjera Lietuvoje)
NICCOL? PAGANINI–GIEDRIUS KUPREVIČIUS –12 kaprisų iš ciklo „24 kaprisai“

Vilniaus festivalio scenoje susitiks Lietuvos kamerinis orkestras, temperamentingas, visuomet unikalių idėjų kupinas jo meno vadovas smuikininkas Sergejus Krylovas ir fleitos virtuozas Massimo Mercelli, gastroliuojantis nuo Niujorko „Carnegie Hall“ iki Buenos Airių „Teatro Colón“, nuo Sankt Peterburgo iki Jeruzalės. Jis bendradarbiauja su J. Bašmetu, K. Pendereckiu, Ph. Glassu, C. Gasdia, groja su „Maskvos solistais“, „I Virtuosi Italiani“, „Zalcburgo solistais“, Berlyno filharmonijos, Vienos simfoniniu, Romos operos teatro ir daugeliu kitų garsių orkestrų. M. Mercelli yra „Emilia Romagna“ festivalio įkūrėjas ir meno vadovas.

Senosios muzikos ansamblis VENANCE FORTUNAT (Prancūzija)
HÉL?NE RICHER (sopranas)
FRAN?OISE LEVY (mecosopranas)
ERWAN PICQUET (baritonas)
ANTOINE SICOT (bosas)
Dirigentė ANNE-MARIE DESCHAMPS

Programa:
FULBERT DE CHARTRES – Giesmė „Stirps“ ir polifoninė versija 2 balsams
PETER THE VÉNÉRABLE – Giesmė „Assumens Ihésus Petrus et Jacobum“
Giesmė „Vox in rama“ iš rankraščio „Graduel de Bellelay“ (XII a.)
PETER THE VÉNÉRABLE – Giesmė „Claruit magnitudo Dei“
Giesmė „Ibo Michi“ iš rankraščio „Graduel de Bellelay“ (XII a.)
Giesmė „Veni Pater“ iš Migrožo vienuolyno rankraščio (XIII a.)
Giesmė „Plus Belle que Flore“ iš XIII a. rankraščio
Choralas „Viderunt Omnes“ (Paryžiaus Notre-Dame mokykla, XIII a.)
Choralas „In Pace“ pagal Orlando di Lasso (XVI a.)
Giesmė „Agnus Dei“ iš Migrožo vienuolyno rankraščio (XIII a.)
Giesmė „Canto de la Sibila“ iš Manakoro (Maljorka)
Giesmė „Kyrie Sol Justicie“ iš Ivrėjos rankraščio (Italija, XIV a.)
Giesmė „Ex Eius Tumba“ iš Florencijos rankraščio (XIII a.)
PETER THE VÉNÉRABLE – Giesmė „Assumptis Hodie“

Vilniaus festivalyje pasirodo ansamblis iš Prancūzijos „Venance Fortunat“, savo koncertuose stebinantis subtiliomis senosios muzikos interpretacijomis. Tai vienas pirmųjų kolektyvų, XX a. atgaivinęs viduramžių mistika dvelkiančios muzikos kūrinius. Ansamblio nariai ne tik profesionaliai gilinasi į šimtmečių senumo muzikos atlikimo tradicijas. Prieš kiekvieną pasirodymą „Venance Fortunat“ itin svarbu susipažinti ir su būsimos koncerto erdvės – viduramžių ar gotikinės bažnyčios, senų rūmų salės – akustika, o artistų giedojimą lydi išraiškingi judesiai, tarytum perkelti iš senųjų paveikslų. Programoje „Dainuojanti viduramžių Europa“ pateikiama senuose Prancūzijos, Šveicarijos, Italijos, Ispanijos rankraščiuose išlikusių XII–XVI a. giesmių retrospektyva.

ALMAS ŠVILPA (bosas-baritonas; Vokietija, Lietuva)
AUDRONĖ JUOZAUSKAITĖ (fortepijonas)

Programa:
DMITRIJ ŠOSTAKOVIČ – Siuita „Michelangelo Buonarroti sonetai“
GEORG FRIEDRICH HÄNDEL – Heraklio arija iš oratorijos „Heraklis“
WOLFGANG AMADEUS MOZART – Figaro arija iš operos „Figaro vedybos“
MICHAIL GLINKA – Farlafo rondo iš operos „Ruslanas ir Liudmila“
SERGEJ RACHMANINOV – Aleko kavatina iš operos „Alekas“
GIUSEPPE VERDI – Atilos arija iš operos „Atila“
RICHARD WAGNER – Olando monologas iš operos „Skrajojantis olandas“

Operos solisto boso-baritono Almo Švilpos rečitalis – ilgai lauktas Lietuvos sostinėje. Šio dainininko talentas branginamas visose vokiškai kalbančiose šalyse, ten jį gerai pažįsta klasikos mėgėjai. Jau 15 metų jis yra Aalto muzikinio teatro Esene (Vokietija) solistas, dainuoja daugelyje Vokietijos, Austrijos, Olandijos teatrų. Įspūdingas A. Švilpos vaidmenų sąrašas: Olandas ir Votanas (R. Wagnerio „Skrajojantis Olandas“, „Reino auksas“ ir „Valkirija“), Mefistofelis (Ch. Gounod „Faustas“), Don Bazilijus (G. Rossini „Sevilijos kirpėjas“), Sparafučilė (G. Verdi „Rigoletas“), Figaras, Leporelas ir Papagenas (W. A. Mozarto „Figaro vedybos“, „Don Žuanas“ ir „Užburtoji fleita“), Johanaanas (R. Strausso „Salomėja“), Eskamiljas (G. Bizet „Karmen“), Borisas Godunovas to paties pavadinimo M. Musorgskio operoje ir kt. 2011 m. po renovacijos atidaromo Maskvos Didžiojo teatro M. Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ premjeroje jis dainavo Farlafą.

Pianistė Audronė Juozauskaitė akompanuoja daugeliui žymių Lietuvos solistų: V. Noreikai, I. Milkevičiūtei, E. Kaniavai, V. Juozapaičiui, V. Prudnikovui, E. Montvidui ir kt. 2010 m. Italijoje, Lonigo mieste vykusiame tarptautiniame forume-konkurse ji tapo I vietos laureate. Prof. P. Feuchtwangerio žodžiais, tai nepaprasto jautrumo, atidumo ir meistriškumo pianistė.

Nauja lietuviška specialiai sukurta pikantiškai stilinga komedija. Šioje žaismingoje komedijoje kiekvienas ras iš ko pasijuokti – iš savęs, iš kaimyno ar iš bendradarbio.
Tai komiška, bet gan pikantiška istorija apie neįtikėtiną situaciją, galinčią nutikti kiekvienam iš mūsų. Tokiose situacijose mes net kreipiamės į Aukščiausiąjį...
Komedijos veiksmas vyksta ypač svarbios įstaigos pastate. Joje bus pasakojama kaip lifte, po sunkios darbo savaitės ir aistrų sekretorės glėbyje, užstringa vienos įstaigos ypač aukštas valdininkas. Tada viskas ir prasideda ir su gan pikantškom detalėmis. Kostiumuotam, diplomuotam ir savimi besigėrinčiam vyrui sunku susitaikyti su tuo, kad jis nedidelėje erdvėje lieka visiškai vienas. Ir norint išsivaduoti iš lifto gniaužtų tenka gerokai pavargti – čia jau nepadeda nei įtakingos pareigos, nei prabangus išmanusis telefonas, nei valstybinės reikšmės dokumentų prigrūstas lagaminas, nei draugai – jie tiesiog užsiėmę.
Ką vienam veikti lifte vėlų penktadienio vakarą? Sportuoti? Juoktis? Tvarkyti lagamine užsigulėjusius dokumentus? Vadovauti? Įvedinėti tvarką? O gal – pasikalbėti su sąžine? Kiekvienam yra tekę nors kartą kalbėtis su pačiu savimi. Kartais garsiai, rečiau - mintyse, mes vedame ištisus dialogus patys su savimi, o ne retai ir su įsivaizduojamu objektu, kuriam norime papasakoti tai, ko nedrįstame garsiai išsakyti žmonai, vyrui, vaikams, draugei ar draugui, kolegai. Tokie pokalbiai dažniausiai ir gimsta netikėčiausiose situacijose, kai liekame vieni – prausiantis duše ar naktį užstrigus daugiaaukščio pastato lifte.
Būtent toks ir yra naujausios KitokioTeatro komedijos pagrindinis siužetas – įtakingo politiko pokalbis su įsivaizduojamu objektu, kurį jis, po darbo dienos išlenkęs keletą taurelių, pavadina Dievu, nors tai, turbūt tėra jo paties sąžinės balsas. Tokioje situacijoje bandomi narplioti įvairūs kasdieniai rūpesčiai (nesutarimai su žmona, įtampos darbe, finansinės aferos), kurie pereina prie egzistencinių klausimų , tokių kaip „kodėl ir kam aš esu šiame pasaulyje?". Juk kai užklumpa sudėtinga situacija, kai būna ypač sunku – kiekvienas mūsų kreipiamės į Dievą, kiekvienas savaip pasikalbame su juo. Šis spektaklis suteiks galimybę kiekvienam tarsi pažvelgti į save bei tuo pačiu ir susitikt su juo..

Pjesės autorius – Dalius PLETNIOVAS
Režisierius – Ridas ŽIRGULIS
Kostiumų stilistas – Mantas PETRUŠKEVIČIUS
Scenografas – Danielius SODEIKA
Video projekcijos – Vladas ŠERSTABOJEVAS
Kompozitorius – Dalius PLETNIOVAS

Solistas MISCHA MAISKY (violončelė, Belgija)
LIETUVOS NACIONALINIS SIMFONINIS ORKESTRAS
Meno vadovas ir vyr. dirigentas Juozas Domarkas
Dirigentas ROBERTAS ŠERVENIKAS

Programa:
JUOZAS PAKALNIS – „Romantiškoji uvertiūra“
DMITRIJ ŠOSTAKOVIČ – Koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 1 Es-dur, op. 107
JOHANNES BRAHMS – Simfonija Nr. 3 F-dur, op. 90

Europos festivalių asociacijos 60-mečiui skiriamo 16-ojo Vilniaus festivalio baigiamajame koncerte – įspūdingas susitikimas su violončelės maestro Mischa Maisky’u. Lietuvoje paskutinįkart jis viešėjo prieš septynerius metus, 2005-aisiais, ir paliko neišdildomą įspūdį tuometinio Vilniaus festivalio publikai. Rygoje gimęs, Belgijoje gyvenantis pasaulinio garso violončelininkas, būdamas vos 25 metų, debiutavo prestižinėje Niujorko „Carnegie Hall“ su Williamo Steinbergo diriguojamu Pitsburgo simfoniniu orkestru. Po šio koncerto nežinomas gerbėjas solistui padovanojo garsaus XVIII a. italų instrumentų meistro D. Montagnanos violončelę, kuria virtuozas groja iki šiol. M. Maisky – pirmas atlikėjas, kuriam „Deutsche Grammophon“ patikėjo įrašyti visus J. S. Bacho kūrinius violončelei.
Šį vakarą su maestro Roberto Šerveniko diriguojamu LNSO M. Maisky griežia itin komplikuotą, šmaikščios ironijos ir kandaus humoro sklidiną Dmitrijaus Šostakovičiaus Pirmąjį koncertą violončelei. Taip pat programoje skamba Johanneso Brahmso Trečioji simfonija, neretai vadinama „bramsiškiausia“ iš visų keturių šio autoriaus simfonijų, bei Juozo Pakalnio „Romantiškoji uvertiūra“, skiriama lietuvių kompozitoriaus gimimo 100-mečiui.

Veiksmas nukelia į mažą Lietuvos miestelį Rokiškio rajone. Aplink paauglius Živilę ir Darių besisukantis pasaulis – kartais absurdiškas, juokingas, o kartais žiaurus. Toks, nuo kurio visiems kartais norisi pabėgti. Živilė tiki, kad išsigelbėjimas yra Akropolis – miestas, kuriame visi žmonės laimingi, ir kur išsisprendžia visos problemos. Tereikia į jį pabėgti. Tačiau ką daryti, jeigu iš tikrųjų nėra jokio svajonių miesto? Jei tai tik paprasčiausias prekybos centras?

Scenoje septyni aktoriai iš spalvingos situacijų karuselės ir daugybės skirtingų personažų kuria vieną istoriją apie šių dienų pasaulį, kuris būna visoks. O kartais ir be galo gražus. Spektaklio kūrėjai atskleidžia savo kritišką požiūrį į šiuolaikinę visuomenę, diagnozuodami pagrindinę ligą - vienatvę, kuri ir provokuoja abejingumą ir susvetimėjimą.

Pjesė „Pabėgimas į Akropolį“ lietuvių nacionalinės dramaturgijos festivalyje „Versmė`07“ buvo išskirta tarp penkių geriausių kūrinių. Antrajame festivalio „Versmė`08“ etape Aidas Giniotis buvo apdovanotas už šios pjesės pastatymą kaip geriausias režisierius.

Spektaklis „Pabėgimas į Akropolį“ sukurtas pagal Teatro Atviras ratas aktorės, pradedančios dramaturgės Marijos Korenkaitės pjesę. Spektaklio režisierius Aidas Giniotis, scenografė ir kostiumų dailininkė Vilma Galeckaitė-Dabkienė.

Nauja lietuviška specialiai sukurta pikantiškai stilinga komedija. Šioje žaismingoje komedijoje kiekvienas ras iš ko pasijuokti – iš savęs, iš kaimyno ar iš bendradarbio.
Tai komiška, bet gan pikantiška istorija apie neįtikėtiną situaciją, galinčią nutikti kiekvienam iš mūsų. Tokiose situacijose mes net kreipiamės į Aukščiausiąjį...
Komedijos veiksmas vyksta ypač svarbios įstaigos pastate. Joje bus pasakojama kaip lifte, po sunkios darbo savaitės ir aistrų sekretorės glėbyje, užstringa vienos įstaigos ypač aukštas valdininkas. Tada viskas ir prasideda ir su gan pikantškom detalėmis. Kostiumuotam, diplomuotam ir savimi besigėrinčiam vyrui sunku susitaikyti su tuo, kad jis nedidelėje erdvėje lieka visiškai vienas. Ir norint išsivaduoti iš lifto gniaužtų tenka gerokai pavargti – čia jau nepadeda nei įtakingos pareigos, nei prabangus išmanusis telefonas, nei valstybinės reikšmės dokumentų prigrūstas lagaminas, nei draugai – jie tiesiog užsiėmę.
Ką vienam veikti lifte vėlų penktadienio vakarą? Sportuoti? Juoktis? Tvarkyti lagamine užsigulėjusius dokumentus? Vadovauti? Įvedinėti tvarką? O gal – pasikalbėti su sąžine? Kiekvienam yra tekę nors kartą kalbėtis su pačiu savimi. Kartais garsiai, rečiau - mintyse, mes vedame ištisus dialogus patys su savimi, o ne retai ir su įsivaizduojamu objektu, kuriam norime papasakoti tai, ko nedrįstame garsiai išsakyti žmonai, vyrui, vaikams, draugei ar draugui, kolegai. Tokie pokalbiai dažniausiai ir gimsta netikėčiausiose situacijose, kai liekame vieni – prausiantis duše ar naktį užstrigus daugiaaukščio pastato lifte.
Būtent toks ir yra naujausios KitokioTeatro komedijos pagrindinis siužetas – įtakingo politiko pokalbis su įsivaizduojamu objektu, kurį jis, po darbo dienos išlenkęs keletą taurelių, pavadina Dievu, nors tai, turbūt tėra jo paties sąžinės balsas. Tokioje situacijoje bandomi narplioti įvairūs kasdieniai rūpesčiai (nesutarimai su žmona, įtampos darbe, finansinės aferos), kurie pereina prie egzistencinių klausimų , tokių kaip „kodėl ir kam aš esu šiame pasaulyje?". Juk kai užklumpa sudėtinga situacija, kai būna ypač sunku – kiekvienas mūsų kreipiamės į Dievą, kiekvienas savaip pasikalbame su juo. Šis spektaklis suteiks galimybę kiekvienam tarsi pažvelgti į save bei tuo pačiu ir susitikt su juo..

Pjesės autorius – Dalius PLETNIOVAS
Režisierius – Ridas ŽIRGULIS
Kostiumų stilistas – Mantas PETRUŠKEVIČIUS
Scenografas – Danielius SODEIKA
Video projekcijos – Vladas ŠERSTABOJEVAS
Kompozitorius – Dalius PLETNIOVAS